Oskaro Koršunovo „Otelas“: norint šią klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, pirmiausia reikėtų į ją pažvelgti iš kokios nors kitos, nei vidurinės kartos baltojo europiečio, pozicijos.
Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose eskaluojamos temos „Otele“ nuskamba lygiai kaip dauguma viešumoje matomos medžiagos – plakatiškai, paviršutiniškai, veikiau madingai nei rūpestingai.
Vargu ar buvo galima tikėtis tokio „Otelo“, kokį liepos 19 ir 20 dienomis parodė Oskaro Koršunovo teatras. Be daugybės jam apibūdinti tinkamų epitetų, „netikėta“ buvo vienas dažniausių.
Otelas myli ir giliai meilei išreikšti jam užtenka kelių sulėtintų rankų judesių. Netgi galima teigti, kad šįkart režisierius operą „sugrojo“ rankomis. Tamsiai vilkintis choras atsiriboja žaisdamas plaštakomis tarsi marionetėmis; susitikimo glamonės perduodamos per savotišką rankų baletą.
Jei režisierius įsiklauso į muziką, joje turėtų išgirsti jei ne savosios koncepcijos kontūrus, tai bent spalvą, aromatą. O jei tokio gebëjimo neturi – kimba į siužetą ir dažnai
patenka į akligatvį.
Jis asketiškas, vizualiai pabrėžtinai kuklus, bet spinduliuoja stiprų magišką poveikį.Uždangai užsivėrus iškart pajunti poreikį žiūrėti šį kūrinį ne vieną kartą.
