Režisierius Nekrošius neina į kompromisą, todėl yra nešiuolaikiškas, versdamas žiūrovus savo ilguose spektakliuose mąstyti, o neretai ir keiksnoti savo neišmanymą, kai metaforos ir simboliai tampa neįkandami.
Rodos, toks šįkart yra meninio pasaulio dėsnis: viskas yra tai, kas yra; yra tam, kad rodytų kelią minčiai.
Nekrošiaus „Faustas“, sakyčiau, artimesnis tam, ką apie savo kūrinius kalbėjo Goethe: „Tai kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“.
Nekrošiaus spektaklių vizualioji pusė yra tokia intensyvi, kad finale jau negalėtum vaizdo, įsismelkusio tau į akis, net pakyrėjusio savo aktyvumu, atplėšti nuo konkretaus kūrinio.
Permanentiškai suabejoju teatrologijos mokslu tuomet, kai į Lietuvos sceną sugrįžta Eimunto Nekrošiaus pasaulis. Net apsivertusi protingomis knygomis negaliu paaiškinti, kodėl Nekrošiaus vaizduotėje gimsta visatos sukimosi įvaizdis, o kitų – negimsta.
