Nepaisant trūkumų, „Getą“ pamatyti verta – jis daug kalba apie tai, kas daugelį metų buvo sušluota po kilimu.
Nors ir junti režisieriaus stiprų įniršį, bet teismą jis kviečia surengti savo protuose ir širdyse.
Spektaklio situacijos parodo, jog jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo. Kitas dalykas – čia puikiai matosi, kad kiekvieno poelgiai gali būti svarbūs ir galingi.
Spektaklio pabaigoje nuvilnija Chajos meilės prisipažinimo Vilniui melodija, o per ją atsiskleidžia ir dabartinės kartos vilniečių meilė savo miestui.
