Temos atžvilgiu režisieriaus Schillingo interviu ir programėlės tekstai inspiracijų svarstymams suteikė daugiau negu pats spektaklis.
Spektaklį „atrakina“ Viktorijos Kuodytės veikėja, primenanti Larso von Triero „Idiotus“ – „normalumo“ ribas tikrinančius, „vidinio idioto“ ieškančius personažus.
Árpadas Schillingas leidžia sau paaukoti lietuviško režisūrinio teatro tradiciją, priversdamas ją pačia savimi paspringti.
Atrodo, kad išsilaisvinti iš šeimos įtakos, ypač finansinės priklausomybės, yra pagrindinė asmenybės autonomijos sąlyga.
„Autonomijoje“ girdime žodžius, bet nėra nė vieno sakinio; matome puikius aktorius, bet nėra nė vieno vaidmens. O ketinimų būta masyvių.
