Įkūnyti daugiabalsius Aleksijevič pasakojimus ėmėsi ir Eimuntas Nekrošius, sugrįžęs į savo jaunystės laikų teatrą, kuriame dirbo tada, kai vyko rašytojos apsakymuose minimi karai ir katastrofos.
Nepriklausomos Lietuvos teatro priklausomybė nuo nežmoniškų narkotikų – karo, bado, maro ir perversijų – įteisinta ir toleruojama. Žiūrovai kviečiami tik verkti ir kankintis.
Eimuntas Nekrošius jau seniai neieško „naujų formų“ ar „naujo turinio“. Būdamas didis menininkas, jis įspėja, kad mes nesugebame įvertinti nesibaigiančių karų.
Galima „Cinką“ skaityti ir kaip paties Nekrošiaus kūrybos metraštį, jo asmeninę kelionę, virtusią trūkčiojančiais vaizdais.
„Cinkas (Zn)“. Du veiksmai, septyniolika scenų: devynios – pirmame veiksme, aštuonios – antrame. Kiekviena(s) skaičiuoja savaip, nes aritmetika yra tik priemonė galvosūkiui spręsti.
