Tie, kurie jau matė spektaklį, sakė, kad tai Vilniaus hitas, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje – entuziazmo apimtos minios.
Po „Lokio“ jautiesi išsekęs, tačiau persekioja mintis, kad reikėtų sugrįžti. Gal pamatysi tai, ko pirmu įspūdžiu nespėjai aprėpti.
Aktoriai nevaidina, nemėgina imituoti atstovaujamų kūrybinės komandos narių – jie tiesiog prisistato, kad yra kažkas kitas. Jie savo kūną suteikia kitam vardui.
…viską apgaubia nuolat sunkėjanti melancholija. „Lokis“, sutalpinęs savyje tiek daug veiksminių, prasminių linijų, išlieka vienspalvis.
Spektaklio kūrėjai išsikelia ambicingą uždavinį: prisikasti prie esmės. Kad tai daryti verta ir reikia, patvirtina Cantat ir Luckaus tragedijos.
Kitokio buvimo scenoje patirtis čia yra neabejotinas privalumas – ir greičiau aktoriams nei pačiam spektakliui.
…ir galbūt todėl dauguma puikių spektaklio aktorinių darbų kelia vienintelį klausimą: ko mes taip ilgai laukėme?
