Dabartis šiame spektaklyje atsiskleidžia, sakyčiau, unikaliu, elegantišku, „varnišku“ ir šviesiu pavidalu. Tiksliau tariant, tam tikras santykis su dabartimi siūlomas kaip išsigelbėjimas.
Spektaklis tęsiasi beveik keturias valandas ir neprailgsta, nes nėra nereikalingų, paviršutiniškų, ištęstų scenų.
Prakalbęs apie teatro tradiciją, išsyk atsiduri Gintaro Varno teritorijoje. Kai kiti šiandienos režisieriai propaguoja atsinaujinimą, išsivadavimą iš „tradicinio teatro“ priemonių, Gintaras Varnas mėgsta pareikšti savo kiek egzotiškai atsiskyrėlišką teatro antikvaro poziciją.
Pernelyg toli jie nuo mūsų, pernelyg suspausti ir uždusinti tragedinės schemos, kad mes, kaip tas Lajo piemuo, atpažinęs Oidipą, juose atpažintume savo klaidas, menkumą ar didingumą.
