Kai nelieka „ugnies“, yra tik „veidas“, kaukė: „naujos teatro kalbos“ erzacai, tarmės ir greitakalbės, kurios, net jei skambėtų kaip keiksmai, nesuerzintų didžiausio religinio, teatrinio ar švietimo sistemos ortodokso.
„Kankinys“, deja, liko drungnas, neištesėjęs brutalumo (komiško ar ne) pažado. Be skonio ir kvapo, nors galėjo pažaisti pojūčiais – jei ne scenoje papilamu benzinu, tai bent sporto salei tinkamu prakaito tvaiku.
Nemanau, jog pirmosios premjeros turėtų būti vertinamos, nes šiuo atveju Koršunovas savo spektakliu surengė provokaciją ne žiūrovams ir visuomenei, o veikiau aktoriams ir kūrybinei grupei.
