Ar nebūna keista matyti aktorių po spektaklio, kuris kremtasi dėl to, kad netinkamai numirė? Apgaulė, ir nieko daugiau. Šios pigios apgaulės Bogomolovo spektaklyje nė su žiburiu nerasi.
Tai toks teatras, kai istorijos plėtotė su savo vidine logika daugiau nebeturi lemiamos reikšmės, kai kompozicija nebėra veiksmą organizuojantis pamatas, o tampa dirbtinai primestu „falsifikatu”. Kaip tuomet vertinti tokį teatrą?
Talentingas dekadentinis atvykusio iš Maskvos režisieriaus pastatymas būsimą tuščiažodžiavimo sezoną be kalbų uždaro, bet drauge ir inicijuoja, apvaisina, atidaro. Puikus teatro startas.
Gaivi, nauja ir išblaivinanti yra Bogomolovo sukuriama situacija, kurioje esi išties priverstas suaktyvinti visas savo galias – intelektines ir emocines, atminties ir vaizduotės.
Režisierius prašė būti savimi ir tiesiog pasakoti tekstą. Panašu, kad ši užduotis sunkiai įveikiama kone visiems spektaklio aktoriams – visa jų patirtis ir Lietuvos teatro tradicija yra priešinga tokiam atsiribojimui.
