Visi, kas žiūri spektaklį ar girdi apie jį kalbant, greit suvokia, „apie ką čia”. Garliava mums tapo teatru, į kurio užsitęsusį spektaklį mojame ranka – et, nusibodo!
Po premjeros darkart pasitvirtino klišė, kad Lietuvos teatro „komforto zona“ vis dėlto yra ten, kur faktą ir tiesmuką jo komentarą keičia prielaidos, apibendrinimai, atsiribojimas, niuansai ir dekoratyvumas.
Atkočiūno jautrumas, man atrodo, kartkartėmis įgyja pigoko sentimentalumo atspalvį – ima pavojingai svyruoti tarp dramatizmo ir melodramatizmo, tarp tikros atjautos ir gan tiesmuko jos „reketo“.
