Po keturiasdešimties metų iš naujo perskaičiusi talentingojo Škėmos kūrinį, turiu pripažinti, kad daugelis anuomet išskirtinių jo ypatybių šiandien jau nieko nebestebina: avangardas paseno, modernumas išblėso, maištingi jausmai devalvavosi.
Dainiaus Svobono A. Garšva – vidutinis, pavargęs postrinkiminis lietuvis, įkalintas savo kasdienybės ir nevilties lifte toli nuo namų; poetas ir nevykęs žemės gyventojas su nesuformuluota pasaulėžiūra.
O kaip vystytųsi visas mūsų aukštasis teatro menas, jeigu Jonas Jurašas anuomet būtų turėjęs galimybę ir toliau plėtoti savąją epinio teatro meninę kryptį? Kurlink būtų nuėjęs mūsų teatras, jo meninė kalba, režisūros meno atradimai?
Jurašo „Baltoji drobulė“ patvirtino, kad režisierius vis dėlto yra praėjusio laiko liudytojas, atstovaujantis tai vyresniųjų teatralų kartai, kuriai artimesnis tradicinis teatras su visais privalomais santūrios vaidybos elementais
Garšva, egzistencinis, faustiškas, lietuviškas Garšva, visų pirma jis – Dainiaus Svobono. Aktoriui teko didžiulės įtampos reikalaujantis vaidmuo, ir akivaizdu, kad jo herojus – bene įspūdingiausias iš pastarųjų metų matytų.
Negalima sakyti, kad nebuvo konceptualumo ir transformacijų, tačiau žiūrint spektaklio visumą atrodo, lyg matytum autoriaus remarkų išpildymą, o ne savitą kuriamą pasaulį, kuris čia ir dabar paliestų žiūrovo sąmonę.
Į spektaklį einantis tautietis bus pamalonintas preciziško Antano Garšvos pasaulio perteikimo tekstu, – jo gyvenimo epizodai ir mintys iš knygos į sceną perkelti be nuostolių.
Iškart įvertini talpią, erdvią, šiuolaikišką Gintaro Makarevičiaus scenografiją. „Baltą drobulę“ scenografijos dėka ir įsimeni būtent kaip grandiozinį besimainantį reginį, vertą Didžiosios scenos atidarymo.
