„Jauno žmogaus memuarai“ skirti subjektyviam atminties suvokimui, kuris atveria mūsų kultūros analitinį lauką, be kurio neįsivaizduojamas joks istorinių procesų suvokimas.
Jau pasigirdo priekaištų, neva „tai ne Gavelis“. <…> Kūrėjai per jį bando iš šiandienos žvelgti į tuometinį žmogų ir jo dvasinę koroziją, korupciją, kamufliažus ir kitokį [i]kurviškumą[/i].
Keista sakyti „herojus“, kai tai labiau žmogus be savybių, be išgyvenimų, be tikslo ir be paties gyvenimo. <…> Žmogus, kuris stengėsi, – anot Gavelio. Arba žmogus, kuris norėjo, – anot Čechovo.
