Erdvė atsiranda, perrėžus ją anglimi, ant pilkšvais tapetiniais ornamentais išmargintos (ne tuščios, ne baltos–ekraninės) plokštumos nubrėžus gyvybiškai svarbaus, būtino horizonto liniją. Nuo jos švyturio gyventojas – jo svajotojas, sapnuotojas, piešėjas demiurgas – pradeda kurti savo pasaulio ribas ir beribystes, jį įkūnijančius daiktus, gyvius, žodžius.
Praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre įvykusi Thimothée de Fombelle’io „Švyturio” premjera – Jean-Luco Lagarce’o „Tolimos šalies” tęsinys, brolis dvynys. Šį kartą režisierius Gintaras Varnas sąmoningai siekė tęstinumo. Spektaklis – varniškas, nuoseklus, atpažįstamas.
