Žiūrovui iš šio J.Vaitkaus spektaklio reikia laukti ne išraiškingos formos, o jaudinančio turinio. Meninė realybė šiuo atveju slypi sunkiau apčiuopiamoje gelmėje – aktorių sukurtų personažų emocijose.
Stebint didžiules daugumos aktorių pastangas kurti „psichologinį“ teatrą, išties sunku patikėti, kad spektaklis pastatytas šiandien, XXI amžiuje.
