Tai buvo stulbinanti ir kerinti žaidimų, apsimetinėjimų, automistifikacijų ir aštraus žodžio epocha, kuri ir įkvėpė dramaturgą Grigorijų Goriną parašyti trečiąją trilogijos dalį „Namą, kurį pastatė Sviftas“.
Net bandant pateisinti režisieriaus pasirinkimą, spektakliui labai trūksta tų pjesės paveikslų, kurie kažkada aštrino meninę ir politinę Gorino istorijos koliziją ir dėl kurių šios pjesės nesupainiosi su jokia kita. Dabar gi paviršutiniškas atrodo ir dramaturgas.
