„Lietuvos dienos“ ironiškas bražias galbūt būtų buvęs patrauklus, jeigu po „cezario grupės“ toje pačioje scenoje nebūtų pasirodę penki „Realybės tyrimų centro“ aktoriai.
Kartais net atrodė, kad Ravenhillas valdo šamaniškas jėgas, bet tai tik akivaizdus profesijos išmanymas, kuris atėjo ne vien su gyvenimo patirtimi, bet su žiniomis, kad nuolatinis savęs tobulinimas gali duoti naują, pačiam sau dar nepažintą kokybę.
Pagrindiniai Ravenhillo ironijos taikiniai – naujausi suvokimo stereotipai, padaliję šiandieninį pasaulį į demokratiškuosius dekadentiškus vakariečius ir nuožmius disciplinuotus musulmonus, komercinio kino klišės, ir galiausiai – tiesiog vyriškos fantazijos apie moteris.
