Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto, nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo.
Šarkos kūrybai tinkamai įvertinti šiuolaikinio lietuvių teatro kontekstas per skystas. Vadinti jį „keistuoliu“ ar dar kuo nors – neteisinga, nes jis kuria teatro filosofijos pagrindus. Jis prisikelia iš pelenų: sukasi prieš žiūrovą lyg ledynmečio žmogus ir čia pat mūsų akyse vėl pavirsta į dulkę.
