„Ką reiškia mirtis?“ - tokiu klausimu Menų spaustuvėje prasidėjęs spektaklis pagal vokiečių dramaturgo Danielio Callo pjesę „Neklausinėk, Julyte“ nuo jo niekur nebenukrypsta. Publika mato šešiametės Julytės pasaulį, šalia kurio, mirties patale, o vėliau ir po žemėm, guli jos senelis, ten pat atsidurs ir pusbrolis Paulius.
Scenovaizdis (Artūras Šimonis) baltas tarytum ligoninė arba šiaip oficiali įstaiga, kurioje derėtų tylėti, tuo pačiu metu sugebant išlaikyti ir šeimyninių namų jaukumą. Vyrauja švelnios, pastelinės spalvos, itin tinkančios mažiesiems žiūrovams (paprastai kažkodėl būtent jiems dažniausiai pateikiama ryškių, rėkiančių spalvų makalynė). Viskas tvarkinga, gražu, o tame grožyje nuolatos tvyro įtampa, kurią dar sustiprina nors ir minimalistinė, bet tarytum iš siaubo filmo paimta muzika (kompozitorius - Tomas Stirna). Nuolatos laukiama, kol atsitiks dar kažkas baisesnio, kažkam trūks kantrybė arba kas nors numirs. Įtampa neatslūgsta net ir scenose, kur žaidžia vaikai ar tuomet, kai veikėjai linksmi, - lyg viską temdytų aplink sklandanti mirties aureolė, lyg veikėjai turėtų teisę užsimiršti, o žiūrovai - ne.
Julytės (Jovita Balčiūnaitė) pasaulyje išsiskiria dvi skirtingos linijos - Pauliaus (Šarūnas Banevičius) ir tėvų (Marcelė Zikaraitė, Tuomas Tulikorpi). Bendraudama su tėvais ji tikisi atsakymų, o su Paulium - diskusijos. Tai, kas išgirsta iš suaugusiųjų, persikelia į vaikų žaidimus ir tuomet paaiškėja, ką jie labiausiai užfiksuoja, įsidėmi ir kaip tai supranta. Šios scenos pateikiamos labai subtiliai, aktoriai apsieina be kvailų judesių, nesimaivo, o žaidžia dar rimčiau ar bent su tuo pačiu rimtumu, kaip ir gyvena, - taip, kaip būdinga visiems vaikams. Čia irgi yra savos išimtys ir savos taisyklės: tarkime, suklydus čia galima pradėti iš naujo, bet tuomet, atėjus pas gydytoją, vėl iš naujo reikės nusivalyti batus, o gydytojui vėl iš naujo užregistruoti pacientą. Julytė ir Paulius žaisdami bendrauja, jie taip pasako, kad serga, kad mama laukiasi, kad nežino, kas yra mirtis bei stengiasi taip vienas kitą suprasti ir supranta. Taip, asociacijų principu, perteikiamos slapčiausios jų mintys; kad Paulius - geriausias Julytės draugas - taip pat paaiškėja žaidimo dėka, net ir pačiai Julytei tai tik tuomet tampa aišku. Visai kitaip žaidžia Julytės tėvai: žaidimas jiems - ne būdas pašnekėti, o priešingai, atitolinti vaiką nuo jam rūpimų temų, paprasčiausiai pralinksminti.
Kita svarbi tema - tėvų atmestinis bendravimas su savo vaikais, tas gana plačiai paplitęs požiūris, kad vaikų problemos neprilygsta suaugusiųjų, o jų klausimai kyla veikiau iš neturėjimo ką veikti nei rimto noro sužinoti. Nuolat Julytės mamos kartojami žodžiai „Neklausinėk, Julyte“ ir tėčio bandymai tai užglaistyti kantriais, bet gana primityviais pavyzdžiais ne kažin kiek padeda suprasti šiai mergaitei pasaulį. Tačiau tai ne tiek kaltinimas tėvams, kiek bandymas paaiškinti vaikams ne visuomet tinkamą tėvų elgesį, parodyti, kad kartais ir suaugusieji turi itin rimtų problemų, apie kurias nenori-negali šnekėti, kad net ir jie ne visuomet žino atsakymus ar kartais jų tiesiog nėra. Tai atsiskleidžia ir scenose, kuriose bendrauja vaikai, kuomet paaiškėja, jog, pasak Julytės tėčio - bulvės negyvos, o pasak Pauliaus - jos gyvos ir sapnuoja, nes turi akis, o jas skutant akys išduriamos, ir jos miršta. Vaikai, suprasdami, kad vieno atsakymo nėra, turi galimybę pradėti galvoti patys ir išsirinkti savąjį, artimiausią.
 |
| Mama ir Tėtis - Marcelė Zikaraitė ir Tuomas Tulikorpi. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Atsakyti į sau rūpimus klausimus Julytei padeda ne tėvai, o Paulius, tiksliau - jo liga bei mirtis. Pauliui susirgus, jų ryšys nepasikeičia, nes jis ir prieš tai buvo stiprus. Nepasikeičia ir bendravimo būdas - jie ir toliau žaidžia, tik kitokius, dabar jau atsisveikinimo žaidimus, pamažu rimdami, prarasdami savo nesutramdomą nekantrumą ir nieko nebereikalaujantys. Įtampa atslūgsta tik Pauliui mirus, kuomet nieko kito nebelieka, kaip tik susitaikyti ir mintyse paklausi: „Kas tu dabar, Pauliau, esi, kai tavęs nebėra - angelas, medis ar bulvė?“ Čia, kaip ir pasakose, viskas baigiasi laimingai. Paliaus nebėra, bet kaip tik dabar atsiranda vidinė ramybė ir šioks toks supratimas, jog išsiskyrimo, kaip ir mirties, niekada nepajėgsi suprasti, bet su tuo galima susitaikyti. Spektaklis, nors ir vaikiškas, nemeluoja, nesako, jog viskas bus gerai, bet parodo, jog ir liūdnus dalykus galima priimti paprastai, kad tuomet, kai viskas lyg ir gerai, viduje gali jaustis kur kas neramesnis ir išsigandęs. Tragedija čia pateikiama ne kaip kažkas siaubingo, o kaip išbandymas, kurį bet kam ir bet kada gali tekti įveikti. Be to - kaip būdas suartėti, - Pauliui mirus, Julytė pradeda suprasti savo mamą ir pažada daugiau neklausinėti, tuo tarpu mama irgi įgauna supratimo: „Klausinėk, klausinėk, Julyte“.
Režisierė Agnė Dilytė, labai tiksliai pasirinkusi aktorius, tiek vaikus, tiek tėvus vaizduoja tiesiog kaip pasimetusius žmones, kurių kiekvienas čia kartais atrodo vaikiškai, o kartais rimtai, taip išvengiant tiek tėvų, tiek vaikų šabloninio vaizdavimo. Kiekvienas čia turi savo charakterį ir asmenines problemas, ir santykiai tarp visų veikėjų atskirai itin ryškūs bei skirtingi. Dėl to, nors visuomet kalbama apie mirtį, spektaklis aprėpia labai daug ir aktualių temų, įtraukiant ne tik egzistencines problemas, bet ir tokias kaip skirtingų tautų atstovų (tėvas suomis, mama lietuvė) santuoka. Tėčio vaidmeniui parinktas aktorius suomis Tuomas Tulikorpi taip pat padėjo išvengti bet kokio šabloniško užsieniečių vaizdavimo, natūraliai kalbėdamas su akcentu. Aktorius savo vaidmeniui gilinosi į kitas, žmogiškas savo veikėjo charakterio savybes, nebūdamas priverstas dar ir nuolat pabrėžti savo suomiškos kilmės.
Sudėtingos, bet vaikams itin svarbios temos vaizduojamos paprastai ir aiškiai. Suaugusiųjų spektakliuose apie viską galima, o ir stengiamasi kalbėti „per aplinkui“, vaikų spektakliuose, priešingai, aiškumas, netgi tiesmukumas labiau laikytinas privalumu. Juk ir tikrovėje vaikai dažnai nustebina suaugusius savo itin tiesiais, atvirais klausimais. Galimas daiktas, kad šis Menų spaustuvės spektaklis glumins publiką taip atvirai analizuojama mirties tema, bet, veikiausiai toji suglumusi dalis bus ne vaikai, o jų tėveliai, kuriems toks atvirumas jau nebėra įprastas. Galbūt spektaklis suaugusiems pasirodys dar ir per žiaurus, bet užtenka prisiminti lietuvių liaudies pasakas ar visiems žinomą Hanso Christiano Anderseno „Mergaitę su degtukais“, kad būtų galima suprasti, jog nereikia ir nepatartina vaikams pateikti vien tik sušvelnintų istorijų, ir šią Danielio Callo pjesę pavadinčiau tiesiog pasaka mūsų laikų vaikams.
