Helmutas Šabasevičius.
Teatras vaikams ir vaikų teatras - temos, vis labiau dominančios teatro profesionalus, raginančios ieškoti istorinių šaltinių šiems reiškiniams suprasti, skatinančios pasitelkti psichologijos, edukologijos mokslų patirtį formuojant teorinius orientyrus kūrėjams, dirbantiems vaikams ir su vaikais. Dar 2009 metais Lietuvos edukologijos universitete apginta Birutės Banevičiūtės edukologijos daktaro disertacija „Šokio gebėjimų ugdymas ankstyvojoje paauglystėje", pernai Vytauto Didžiojo universitete Jūratė Grigaitienė apgynė teatrologijos daktaro disertaciją „Žaidimas ir improvizacija spektakliuose vaikams ir jaunimui lietuvių teatre (XX a. antroji pusė - XXI a. pradžia), šiais metais Vilniaus dailės akademijoje magistro darbą „Šiuolaikinių spektaklių vaikams scenografija" parašė būsimoji scenografė Dovilė Levickaitė. Vis dažniau afišose nebesitenkinama jau pabodusiu prierašu: „Spektaklis skiriamas vaikams iki 99 metų", ir į spektaklius kviečiama tam tikro amžiaus vaikus.
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šokio spektaklis „Spalvos", sukurtas choreografės Giedrės Zaščižinskaitės, skirtas tiesiog vaikams. Skirtumas toks, kad ir vaidina jame vaikai. Spektaklis, parodytas birželio 1 dieną Šokio teatre, pratęsė baigiamųjų šio skyriaus koncertų ciklą kaip skaidrus šokio ugdymo akcentas, atskleidžiantis mokyklos siekį savo programose ir kūryboje taikyti naujas šokio lavinimo ir kūrybos metodikas.
Spektaklis-žaidimas, kuriame dalyvavo pirmų-ketvirtų klasių moksleiviai, skirtas tokio paties amžiaus auditorijai. Net prieš spektaklį išjungti mobiliuosius telefonus prašoma šveplu, užsikertančiu vaiko balseliu - tai žada jaukų vaikų ir suaugusių bendravimo seansą, kuriame svarbu tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba. Ir spektaklio trukmė, ir režisūrinė bei choreografinė koncepcija su šokio menu supažindina patraukliai, stilingai, nebanaliai ir nenuobodžiai. Jau anksčiau matytuose viešuose Eglės Špokaitės ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokyklos pasirodymuose taikytas modelis, kai scenoje kartu su mažaisiais auklėtiniais pasirodo ir pedagogas. Šiame spektaklyje šis principas paverstas prasmingu elementu, kompoziciškai (visų pirma kaip erdvinis kontrastas ar ryškus orientyras) organizuojančiu veiksmą, galbūt ir suteikiančiu mažiems artistams savotišką saugumo jausmą, psichologinį komfortą.
Spalvos ir formos buvo ir praėjusio sezono šokio teatro „Dansema" svarbiausia tema, perteikta aiškiai ir paprastai, su tam tikromis teletabiškomis asociacijomis. Birutės Banevičiūtės spektaklyje irgi buvo svarbus žaidimo aspektas, tik čia suaugusieji žaidė vaikų akivaizdoje. „Spalvose" žaidimas buvo bendras - tai, ką mažieji šokėjai kartu su artistu Donatu Bakėjumi veikė scenoje, leido įsitikinti žaidimo kaip teatro (tuo pačiu ir šokio) kilmės teorija. Kūrybinis elementas išliko gaivališkas ir tikras, be pastebimų muštro žymių, be dirbtinių šypsenų - tiesiog draugiškas buvimas kartu, išgyvenant spalvų ir reiškinių tyrinėjimo ir suvokimo džiaugsmą.
Spektaklis prasideda nuo tuščio popieriaus lapo, kuriuo šlamena visas būrys spektaklio dalyvių. Spalvos ir reiškiniai (žalia-miškas, geltona-saulė, juoda-naktis, raudona-liepsna, mėlyna-vanduo) - perteikti paprasta choreografine kalba, juos skiria neilgos garsinės vinjetės, kurių metu girdimas pieštuku ar flomasteriu liečiamo popieriaus gurgždėjimas.
Giedrės Zaščižinskaitės braižas, apie kurį byloja ankstesni jos darbai, pasižymi režisūriniu išradingumu, sceninės erdvės jutimu, lengvu humoro jausmu. Akivaizdu, kad scenoje - ne šiaip būrelio vaikai, o specializuotos mokyklos auklėtiniai, nes „Spalvų" choreografija - pakankamai disciplinuota, atskleidžia ir vaikų ugdymo rezultatus: ritmo jausmą, darnaus kolektyvinio šokio bei amžiui adekvataus artistiškumo pradmenis. „Spalvų" vaizdingumą atskleidė ir minimalistinė scenografija, paprasti kostiumai ir sceniniai daiktai, tiesiogiai susiję su perteikiamais reiškiniais: medžių šakelės, saulės zuikučiai, pagalvės, skaisčiai raudonos skarelės. Spektaklyje nepiktnaudžiaujama vaizdo projekcijomis, užtai daug išradingų apšvietimo efektų (šviesų dailininkas Marius Apanskas), kurie atskleidžia dideles Šokio teatro technines galimybes.
