Mums buvo nelemta turėti nei Giorgio Strehlerio, nei Jeano-Pierre’o Ponnelle’io, tad pasidžiaukime, kad teatro istorijos metraštyje bus įrašytas Zeffirelli, bent su priešmirtiniu projektu.
Dominavimą XXI amžiuje pirmiausia siejame su vyriška lytimi ir neabejoju, kad daugybė vyriškos lyties atstovų didžiuodamiesi tam pritartų. „Sausasis sezonas“ yra apie tai, kad nėra čia ko didžiuotis.
Nors meno istorikės išsilavinimą turinčios režisierės Dudos-Gracz spektaklyje yra vizualiai įspūdingų scenų, vientisam stilistiniam įspūdžiui išgauti trukdo tikslumo stokojanti aktorių vaidyba.
Jaunimo teatre Adomo Juškos sukurtas „Guašas“ – potėpių, intonacijų, nuojautų, prisiminimų rinkinys. Lyg slystum vandeniu ir nieko nejaustum, neliestum, tik asociatyviai bandytum suvokti tai, kas vyksta.
„Scilė nori būti žmogumi“: nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad protingai ir šmaikščiai sukonstruoto Paulinos Pukytės teksto neįmanoma paversti gyvais personažais, teatras įrodo priešingai.
„Dievų aušrą“ pamačiau kaip kūrinį, kuris sumestas iš aktualijų, nepasikapsčius nei psichologiniuose niuansuose, nei unikalesnių išvadų paieškose.
Erdvinis-tūrinis F. Zeffirelli scenovaizdis įgilina sceną, suteikia išorinį realistiškumo, įtikimumo įspūdį, bet nepaveikia siužeto, tad spektaklį telieka skaityti tik kaip linijinį-tiesinį pasakojimą.
Finalinėje scenoje baltai apsirengę žydai, Nabuko paleisti keliauti į gimtąją žemę, ryškiai apšviesti, atrodė tarsi įžengę į dvasių pasaulį ir sukūrę paralelę su koncentracijos stovykloje į mirtį pasiųstais žydais.
Galimybė kiekvienam susikurti siužetą spartino salės ir scenos ryšio mezgimąsi, tačiau „Guaše“ šis santykis stiprėjo ir dėl spektaklio atvirumo, kuris skverbėsi į kolektyvinės pasąmonės klodus.
