Pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kad veikiausiai negrįžtamai praėjo tie laikai, kai meno kūrinys kalbėjo pats už save. Priežasčių tam ne viena: būtinybė parduoti kūrinį, publikos edukacijos siekis, pagaliau tyrimo dėmens įsiskverbimas į meną. Ar apsikritai šiandien meno kūrinys be „įkontekstinimo“, be įvairiomis priemonėmis konstruojamo diskurso gali egzistuoti? Koks įdomus paradoksas: kuo labiau kvestionuojamas autorystės institutas, tuo uoliau publikai aiškinamos meninės idėjos. Kartais tai iš tiesų pagyvina dialogą tarp meno kūrinio ir jo adresatų, tačiau kartais tampa erzinančiomis suvokimo instrukcijomis. Be abejo, kultūros ir meno įstaigos nėra vien kūrybos eksperimentų laboratorijos, tačiau agresyvios rinkodaros taisyklės neleidžia patiems menininkams reflektuoti nesėkmės. Iš dalies tokią pastangą galima įžvelgti ankstesnėje šio sezono Lietuvos nacionalinio teatro premjeroje - Pauliaus Tamolės spektaklyje „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, tačiau ten kūrybinės nesėkmės refleksija greitai virsta flirtu su publika. Bene įdomiausias pavyzdys - prieš porą metų įvykusi Tomi Janežičiaus „Dėdės Vanios“ vieša peržiūra Vilniaus mažajame teatre, kai režisierius, nepatenkintas meniniu rezultatu, ryžosi pakeisti vieną iš pagrindinių aktorių ir taip savaip praplėsti spektaklyje atskleidžiamą nevykėliškumo temą.
Štai tokios mintys apėmė po naujausios Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeros - ką tik „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotos Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Fossilia“. Taip norisi sulaužyti tą užburtą ratą, kai po scenos kūrinio premjeros publika atsistojusi paploja, kritikai pakritikuoja, menininkai pareiškia, kad kritikai nieko nesupranta ir apskritai jie recenzijų neskaito, ir teatrinė upė toliau netrikdoma teka savo vaga. O juk galėtų gimti produktyvus dialogas, jei abiejų barikadų pusių kareiviai nusiimtų neperšaunamas susireikšminimo liemenes ir ryžtųsi intelektualiai ir pagarbiai diskusijai. Žinoma, ne kiekvienas spektaklis sukuria tokį poreikį. „Fossilia“, mano manymu, kelia daug klausimų - ne retorinių, bet tokių, į kuriuos verta paieškoti atsakymų.
Man atrodo, kad tikrasis spektaklio ir publikos susitikimas kol kas neįvyko. Skaudi tremties tema, taip dramatiškai atskleista Dalios Grinkevičiūtės knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“, prie manęs nepriartėjo, nepaisant pasirinktos nepretenzingos pasakojimo formos. Atrodo, visi ingredientai teisingi: scenos erdvė paversta performatyvia instaliacija, saikingas ir išradingas audiovizualinis sluoksnis, subtilūs choreografijos intarpai, parodomas asmeninis kūrėjų suinteresuotumas tema, naudojami autentiški dokumentai ir pan. Tačiau gyvybė neatsiranda. Kodėl? Mano atsakymas būtų - netikslus dramaturginis raktas ir neišplėtoti santykiai tarp personažų, taip pat tam tikra sceninio veiksmo monotonija.
Galvoje megzdama dialogą su režisiere, girdžiu ją sakant: „Galėčiau kalbėti tradicine teatro kalba, nes ją suprantu, netgi mėgstu, bet negaliu tiek sau leisti, nes tuomet atrodys, kad ne tam kuriu. Labiau kuriu tam, kad priversčiau save kažką atrasti.“ (Tai iš Eglės Švedkauskaitės interviu Daivai Šabasevičienei.) Nuoširdžiai gerbiu tokią jaunos režisierės poziciją. Ir tokių intencijų kontekste suprantu, kad mano priekaištai spektakliui - pro šalį. Bet vis dėlto. Dalis režisūrinių priemonių priklauso „tradicinio“ teatro arsenalui. Istorija yra pasakojama per konkrečias scenines situacijas, kuriose veikia teatriniai personažai: į tėvų namus grįžta suaugęs vaikas (Povilas Jatkevičius), kad sukurtų filmą apie tremties paliestą savo šeimos istoriją. Dramaturgiją kūrusios režisierės valia - tai Dalios Grinkevičiūtės brolio šeima, sužinojusi apie atrastus tremties užrašus. Spektaklyje susipynę trys sluoksniai: Grinkevičiūtės prisiminimų fragmentai, išgalvotos šeimos ryšiai bei jos narių santykis su praeitimi ir rankraščius šifravusios muziejininkės (Rasa Samuolytė) perspektyva. Struktūra logiška, tačiau emociškai šie sluoksniai nesusilieja. Nesunkiai persiskaito režisierės mintis apie kartas jungiančią nematomą giją ir apie poreikį jaustis giminės dalimi. Eglė Švedkauskaitė, manau, gana tiksli, sakydama: „Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais“. Iš tiesų rasime nemažai pavyzdžių ir teatre, ir kine, kai menininkai kūrybai naudoja šeimos archyvus ar net įtraukia pačius tėvus - kaip, pavyzdžiui, režisierė Kamilė Gudmonaitė, kurdama spektaklį „Ledynai“ Estijos teatre „Vaba Lava“. Eglė Švedkauskaitė teigia norėjusi, kad aktoriai net vizualiai primintų jos šeimą. Įdomu stebėti Dariaus Gumausko Tėvą ir Vitalijos Mockevičiūtės Motiną - sakyčiau, šis vaidmuo atvėrė retai matomą, dažniausiai po komiškomis kaukėmis paslėptą šios įdomios aktorės pusę. Šilčiausios spektaklio akimirkos - tai trumpi tėvų pokalbiai su vaikais, tačiau tai - tik pavieniai blyksniai, o vaikų pastangos užmegzti ryšį su tėvais neįtikina. Be to, kad ir kaip būtų keista, užduotis „nevaidinti“ lengviau paklūsta vyresniems aktoriams, o Povilas Jatkevičius ir Ugnė Šiaučiūnaitė daugiau „vaidina, kad nevaidina“.
Tame pat pokalbyje su Daiva Šabasevičiene, Eglė Švedkauskaitė prisipažino, kad pagal Grinkevičiūtės kūrinį norėjusi sukurti kino scenarijų, tačiau nepavykę. Iš režisierės pasirinktų priemonių spėčiau, kad ir ne teatro scena geriausiai tinka jos vizijoms. Galbūt galerija ar kokia kita nekonvencionali teatro erdvė, kur žiūrovai galėtų labiau pasinerti į vaizdus ir garsus. Ko gero, ten labiau paveiktų pagal Erikos Vizbaraitės choreografiją judantys aktorių kūnai, raiškiau prabiltų scenografės Onos Juciūtės stuburo slankstelių konsteliacijos ir Ievos Kotrynos Ski vaizdo projekcijos, emocionaliau suskambėtų Agnės Matulevičiūtės muzika, Elenos Laurinavičiūtės sukurto kriauklės instrumento garsai ir pačios Eglės Švedkauskaitės parašyti poetiniai tekstai apie kaulais nusėtą svajonių vandenyno dugną.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
