Kuo Don Kichotas skiriasi nuo tavęs, nuo manęs? Tikėjimu? Vaizduote? Tai sumišusi asmenybė ir išmintingas klajoklis, tai ištikimas mylimasis ir liūdnojo vaizdo riteris, tai kvailas paklydėlis arba tiesiog eilinis vienišas svajotojas. Adomo Juškos spektaklyje Alekso Kazanavičiaus Don Kichotas - tai aktorius, sapnuojantis dar vieną savo spektaklį. Kartkartėmis košmaru, kartkartėmis miražu virstantis sapnas veda Kazanavičiaus personažą per alogiškai logišką pasakojimą: čia jis žaidžia teatro erdve, teatro materija, teatro laiku. Sapnas, per kurį brenda Don Kichotas, primena karščiuojančiojo klejonę: tai, kas palietus išnyksta, nebūtinai yra dūmas; tai, ką gali paliesti, nebūtinai tikrovė. Šmaikščių atsitiktinumų vedinas riteris Don Kichotas ir jo ginklanešys Sančas Pansa (Andrius Bialobžeskis) kuria naują, savo pėdomis nužymėtą pasakojimą - alegorišką jųdviejų kelionę kovojant su menama neteisybe.
Įdomu, jog teatro realybė čia pavirsta scenine tikrove, t. y. spektaklyje butaforiškai nekuriama nė viena Don Kichoto aplankyta vieta, čia pasitelkiamas svarbiausias kūrinio bruožas - iliuzija, miražas, vaiduoklis, kurį regi tik Kazanavičiaus įkūnytas personažas. Tikėti ir matyti tai, ko galbūt nėra - štai ką renkasi Don Kichotas, o kartu su juo ir spektaklį stebintis žiūrovas: akivaizdžiai matydamas atotrūkį tarp tikrovės ir teatro realybės, į Don Kichoto pasakojimą arba pasineria, arba nuo šio atitrūksta. Pirmoje spektaklio dalyje kuriamas atitolęs, nuo realybės atplyšęs sceninis kūrinys, kurio realumą regi tik Kazanavičiaus Don Kichotas. Čia į karo žygius jojama ant dekoracijų dėžės, o ne ant pačios dekoracijos, Sanča Pansa tėra teatro sargas, o ne ištikimas ginklanešys, Don Kichoto šalmu čia virsta paprastas teatrinio prožektoriaus gaubtas, o sufleris (Vaidas Vilius) iš savo būdelės vis pažada pasakojimo tęsinį. Neslėpdamas, kad spektaklis vyksta teatre, Juška pradeda savo spektaklio pasakojimą, leisdamas žiūrovui priprasti prie tamsios, niūrios ir tuščios teatro erdvės.
Vis dėlto, antra dalis pažada galimybę pažvelgti į viską Don Kichoto žvilgsniu - čia atgyja nuotaikingas cirkas, čia puotauja kilmingieji, čia pats Don Kichotas pavirsta malūnu, kuris ir nugali drąsųjį riterį. Taip nuosekliai ir logiškai derindamas tekstą ir vaizdą, Juška į tikrąjį spektaklio audinį įsiaudžia tik antroje spektaklio dalyje. Po nedrąsių pradžios žingsnių, į sceną lyg viesulas įsiveržia daug teatro, daug prasmių ir simbolių, daug vaizduotės. Kompozitoriaus Andriaus Šiurio, scenografo Mariaus Nekrošiaus, vaizdo projekcijų autoriaus Kornelijaus Jaroševičiaus ir kostiumų dailininkės Nadeždos Gultiajevos darbas susipina į vientisą reginį, kurio režisieriumi tampa pats teatras. Antra spektaklio dalis primena daugybę įvairiaspalvių atvirukų, kurie žavi savo estetika, skoniu, rakursais, tačiau neatbunda, lieka tolimi ir nepasiekiami. Galbūt to ir siekta? Sukurti miražą, kurį galima tik stebėti, o ne pasinerti į jį? Tačiau čia, veikiausiai, ir kyla didžiausias konfliktas tarp reginio ir jo trukmės, tarp personažams būtinų jausmų, o aktoriams reikalingų būsenų, tarp teksto ir vaizdo neatitikmens.
Kuriant sceninę „Don Kichoto“ adaptaciją režisieriui padėjo teatro dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, tačiau, šiuo atveju, rodos, romano siužetas tampa ne veiksmo judintoju, o jo stabdžiu. Daug dėmesio skirdamas pasakojimui, Juška neleidžia veiksmui prasiveržti pro žodžių rūką, aktoriams ne tik pajusti, bet ir įsibūti tam tikroje personažo nuotaikoje. Čia lekiama per tekstą, per veiksmą, per būsenas, tačiau, paradoksalu, vis tiek nespėjama pabėgti nuo paties Cervanteso. Viena vertus, spektaklyje norima viską paaiškinti, tačiau, kita vertus, pasirinktas fragmentų ir detalių pasakojimo būdas. Tad žiūrovui, kuris neskaitė kūrinio, kyla prieštarų ir nesusipratimų virtinė, kadangi spektaklyje atsiradusių siužetinių spragų nėra kuo užpildyti. Skaičiusiam kūrinį, priešingai, norisi, kad tarpelių tarp žodžių, pauzių tarp minčių būtų dar daugiau. Suprantama, jog tokią ištęstą ir iš dalies sutrumpintą prieigą prie romano tarsi siūlo pats kūrinys, tačiau teatras nėra vien tekstas, - pats Juška tą įrodė savo spektakliu „Fikcijos“ pagal Borgesą.
Svarbu ir tai, jog po spektakliu niekas nenugulė: jokia nuo romano atitrūkusi mintis, nei režisūrinis epilogas, nei vaidmens dugnas. Kodėl? Pasikliaudamas vien Miguelio de Cervanteso romano struktūra, Juška jį adaptuoja teatrui kaip režisierius, o ne kaip asmenybė, menininkas. Juk visuomet įdomu, kokį sprendimą siūlo tas, kuris pats to sprendimo ir ieško. Atrodo, jog vizualiai permąstydamas „Don Kichotą“, Adomas Juška neperžengia žiūrovų salės ribų, t. y. režisierius neklausia paties Cervanteso ar jo išauginto Don Kichoto - kam visa tai? Kas už to?
Teatras - tai kvėpavimas, tai vaizdų knyga, į kurią pats žiūrovas gali įsiropšti ir savo rašaluotomis kojomis pripėduoti šiosios puslapius. Teatras - tai erdvė, kurioje pakanka regėti šviesoje besiraitantį dūmą, girdėti lėtai verčiamą puslapį ar stebėti scenoje besiritantį kamuolį. Kokia puiki buvo ta tamsioji cirko pusė, kai Kazanavičiaus Don Kichotas, užsilipęs ant Rosinanto skrodžia sceną tiesiai į žiūrovų salę, kol šį pagauna tamsa. Tai tik akimirka, bet kiek daug joje telpa... Arba iš Rosinanto pabyrantys obuoliai. Arba iš taurės srūvantis smėlis. Žinoma, teatras - tai ir istorija. Tačiau, rodos, šįsyk „Don Kichotą“ labiau norėjosi papasakoti, nei leisti išgirsti.
-----
Publikaciją parėmė Lietuvos kultūros taryba.
