Skaitydama interviu galėčiau patikėti, kad spektaklio siužeto jis nesureikšmina. Seniai pastebėta, kad jo teatras koncentruojasi į vaizdą, į malonumą akims, į galimybę sustingti grožio akimirkoje.
Spektaklyje „Chornobyldorf“ veikiantys garso ir vaizdo paradoksalūs kontrastai neformuoja pasakojimo, bet padeda atsirasti abstrakčioms kultūrinių artefaktų keliamoms asociacijoms.
Kurti savidestruktyvų Dorianą Svobono ir Zemlecko duetui yra išskirtinis procesas: čia viskas – gestas, judesys, mimika, intonacijos pokyčiai – režisieriaus tiksliai apskaičiuota, o kaitos ritmas spartus.
Vilniaus mažojo teatro premjera „Scilė nori būti žmogumi“ – tai kokybiškas sąskambis kino ir teatro kalbomis. Trikdantis hibridas tarp moljeriško kanono ir „Domino teatro“ trafareto.
Spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ diskriminacijos lyties pagrindu problematika paskęsta juokų lavinoje. <...> Tai spektaklis su pretenzija, tačiau sustojęs vos pradėjus ją įgyvendinti.
Septynių aktorių pasakojimai apie septynias ukrainietes, jų likimus. Žanras – tarp spektaklio ir pilietinės akcijos. Todėl pagrindinis reikalavimas čia tas pats, kaip performansuose: neapsimesti.
Nuolat garsiai skaitomas ir dainuojamas antidepresantų pakuotės lapelis pradeda priminti maldą, kelia daug retorinių klausimų ir parodo nematomą psichikos ligų pusę.
Pagrindinės reginio autorės Tuminaitė ir Pukytė sumąstė ir įgyvendino netikėtą ir kardinalų sprendimą „įrėminti“ filmą draminiu tos pačios pjesės atkartojimu vykstant spektakliui.
Mums buvo nelemta turėti nei Giorgio Strehlerio, nei Jeano-Pierre’o Ponnelle’io, tad pasidžiaukime, kad teatro istorijos metraštyje bus įrašytas Zeffirelli, bent su priešmirtiniu projektu.
