Antanas Obcarskas iki galo nesuvaldo ambicingos spektaklio koncepcijos sujungti Ionesco dramaturgiją su kino estetika – scenoje medžiaga ir priemonės nesusilieja į prasmingą vienį taip, kaip norėta.
Įdomiausia spektaklyje buvo stebėti į nieko neveikimą susikoncentravusius aktorius, o bandymai ką nors įprasminti ar ryškiau charakterizuoti personažus gramzdino kūrinį į nuobodulio liūną.
Sceną okupuoja Valentino Masalskio Teisėjas, veikiantis visomis prasmėmis [i]va bank[/i]. Jis iš tiesų yra ir viskas, ir niekas. Per Teisėją pasiekia mintis, kad barbarai esame mes patys.
Rolandas Kazlas, kaip ir jo pasirinktas tekstas „1892 m. progreso idėja“, kalba užuominomis, mažais atsivėrimais. Šiuo spektakliu režisierius tarytum pasisako prieš savitiksles teatro naujoves.
Nepaisant choreografės Tinos Tarpgaard suformuluotų judesio gimimo „iš krūtinės srities“ nurodymų ir maksimalaus šokėjų atsidavimo kūriniui, spektaklis paliko mechaniškos konstrukcijos įspūdį.
Egzistenciniu siaubu nepažymėtas Didi ir Gogo laukimas pabosta. Jie dar ne viską išbandę, jų daiktai kalba daug ir garsiai, jie dar turi neperskaitytų knygų ir net jų laikysenose įrašytos vilties.
Minimalistinėje scenografijoje tarpstantis kompiuterinės grafikos, repo, operos, 2000-ųjų mados ir kitų, regis, nesuderinamų dalykų kratinys atrodo… keistai natūralus ir savaime suprantamas.
Įspūdis publikai čia kuriamas kone išimtinai vizualiomis priemonėmis. Kūrėjai atsižvelgė į žmonijos polinkį mieliau priimti besikeičiančius vaizdus nei per ilgai užsibūti vienoje temoje.
Ekmanas verčia baletą šiuolaikiniu ne tik interpretuodamas ar pratęsdamas jau matytas šokio formas, bet apima visą sceną kaip naujos vaizduotės erdvę.
