Agnius Jankevičius: „Nemeluoti vardan ramybės”

Daiva Šabasevičienė 2012-03-16 Literatūra ir menas - Menų faktūra, 2012 03 16
Agnius Jankevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Režisieriaus mintys apie Mariaus von Mayenburgo pjesės „Akmuo" premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Statai istorinę dramą, kuri apima beveik šešis dešimtmečius (1935-1993) Vokietijos istorijos. Kas paskatino imtis šio sumanymo?

Teatras pasiūlė net kelias pjeses. Mayenburgo „Akmenį" atidėjau į galą dėl to, kad šis autorius lietuvių publikai jau gerai žinomas iš Oskaro Koršunovo pastatymų. Jau vien tai, kad „Ugnies veidas" (2000) rodomas daugiau kaip dešimt metų, daug ką pasako. Bet vis dėlto, kai perskaičiau „Akmenį", supratau, kad tai visai kitoks Mayenburgas, nei jį pažinojau iki tol - kaip „Šalto vaiko", „Parazitų", „Ugnies veido" autorių. Iš tiesų, jo kūryboje įvyko kažkokia metamorfozė. Dėl ko tai atsitiko, galima tik spėlioti. Tiek dramos formos, tiek temos prasme jis pasuko į priešingą pusę, nei ankstesnėse pjesėse. Galbūt taip atsitiko dėl to, kad pjesė buvo užsakyta konkrečiai Vokietijos sienos griuvimo dvidešimtmečiui. Su užsakomosiomis pjesėmis būna įdomių dalykų, nes dažnai tai kvepia tiesiog „chaltūra". Būna ir tokių atvejų, kai užsakyta medžiaga sulaukia deramo rezonanso, pačiam autoriui iš anksto neplanuojant, tampa nuoroda į kitą žemę, kitą lauką, kur kūrybine prasme galima būtų apsistoti ilgiau.

Iš pradžių ketinau statyti Ivano Vyrypajevo pjesę „Šokis ‚Delis´". Ir dabar ši medžiaga mane intriguoja. Bet po tam tikro laiko, vėl atsivertęs „Akmenį", supratau, kad tai atradimas. Kūrėjo gebėjimas atsinaujinti mane iš tiesų labai žavi. Atsiranda jėgų, atsiranda impulsas - ar pasipriešinti savo inercijai, ar kažkaip kitaip atsidurti tarsi kitame kūrybiniame kontekste, kuris verčia tave kalbėti kiek kita kalba, į tam tikrus reiškinius žvelgti tarsi kitomis akimis.

„Akmuo" nėra klasikinė istorinė pjesė. Ir aš gal net nebūčiau „užsikabinęs" už tokios medžiagos, kuri turi paprastą linijinę pasakojimo perspektyvą. Šioje pjesėje daug sąšaukų su pastaruoju metu mano statytomis medžiagomis: reminiscencijos, kaltės, atminties motyvai, prisiminimai. Keliavimas laiku nėra fizinis. Jis yra daugiau mentalinis, eterinis. Grįžtama prie tam tikrų įvykių, kurie pjesės veikėjus veikia trim plotmėm: ir jusliškai, ir emociškai, ir mentaliai. Jeigu šitie trys aspektai yra, vadinasi, tai žmogų veikia, kardinaliai jaudina. Šioje medžiagoje randu daug sąsajų ir su „Akmenų pelenai", ir su „Prakeikta meile" - formos, naracijos prasme. Manau, kad mano kūrybiniame lauke šios pjesės atsiradimas yra visiškai logiškas.

Kuo ypatinga Mayenburgo dramos konstrukcija, lyginant su kitais šiuolaikiniais autoriais?

Pati dramaturgija yra mozaika. Kiek esu susidūręs su šiuolaikine dramaturgija ir ta dramaturgija, kuri rašoma remiantis įvairiomis reminiscencijomis, mozaikos, nenuoseklios rekonstrukcijos principu (galima minėti ir Dea Loher, ir Danielį Danis, ir Rolandą Schimmelpfenningį), tokio tipo dramaturgija yra liberali ta prasme, kad autorius, parašydamas tokio pobūdžio tekstą, kviečia mane kaip režisierių į dialogą - literatūros ir teatro kūno, kraujo - praktikos - dialogą. Pjesę „Akmuo" aš vertinu kaip gerą medžiagą, gerą atskaitos tašką. Skirtingi metai, sužymėti šioje pjesėje, yra konkreti aliuzija į kartoteką. Tai tas pats, kaip nueiti į kokį KGB muziejų ar liustracijos komisiją ir tyrinėti šūsnis popierių, peržvelgti begales stalčiukų: tie ir tie metai, tokio ir tokio žmogaus koks nors gyvenimo įvykis... Jeigu aš ieškau konkretaus žmogaus, apsistoju ties tam tikrais metais, o vėliau „einu" per kitus metus ir ieškau, kaip kas išsirišo. Pjesėje „Akmuo" yra tokia kartoteka.

Žvelgiant į šią medžiagą, man, kaip režisieriui, iškilo vienas labai paprastas klausimas. Autoriaus šokinėjime per metus aš didelės logikos neįžvelgiu. Tai nėra sąmoningas sprendimas, žvelgiant iš praktinės pusės, neatsižvelgiama į aktoriaus buvimą scenoje, jo organiškumą. Iškilo klausimas: kaip organiškai, pavyzdžiui, Vitai eiti iš 1935 metų į 1993-iuosius, o paskui iš karto šokti į 1978-uosius? Jeigu galvoti apie ją kaip apie komentatorę (nors tai iš esmės nėra įdomu), tai viskas gerai, bet galvojant apie aktoriaus organiškumą, šis klausimas išlieka svarbus. Visą tą „kartoteką" aš sudėliojau truputį kitaip, nei parašyta autoriaus. Viskas prasideda 1935 metais, namo nupirkimu, tada grįžtama į Rytų Vokietiją - 1993 metus, toliau seka 1978 metai, prijungiant 1953-sius. Finalas - Vitos akistata su savo šmėklomis - praeities vyru ir su žydaite.

Kiek Tau ši pjesė atrodo aktuali lietuviams ir kodėl?

Kontekstas yra vokiškas. Bet Antrasis pasaulinis karas, holokaustas, žydų genocidas, apskritai, rasinis valymas, nacionalizmas - visa tai buvo išplitę per visą Europą. Nedviprasmiškai tam tikra Lietuvos piliečių grupė yra prie to prisidėjusi. Yra ir nukentėjusių, ir agresorių. Dar yra gyvų tokių žmonių amžininkų. Jeigu pjesėje ryškus kaltės ir gėdos, tam tikro atpirkimo, satisfakcijos motyvas, tai sąšaukų su Lietuva čia labai daug. Tuo labiau, kad konkreti šeimos istorija, per kurią matoma tam tikra nacijos problematika, Lietuvai taip pat aktuali. Manau, kad Lietuvoje kur kas mažiau aktualus yra karas Čečėnijoje, kuris niekaip, išskyrus žiniasklaidą, čia nieko nepalietė.

O dalykai, apie kuriuos kalbama „Akmenyje", Lietuvą paveikė tiesiogiai. Modelis, kuris gimė, radosi ir įsiveisė, buvo gajus pačioje reichinėje Vokietijoje ir persimetė į visus užimtus kraštus.

Jeigu kalbėti apie mano asmeninę patirtį, labai puikiai atsimenu, kai šalia mūsų bulvių lauko į savo rugių lauką atvažiuodavo toksai dėdulė, ir senelis visą laiką sakydavo: „Va, stribas, stribas". Tai yra visiškai šalia.

Ką Tu pats galvoji apie nacius?

Yra du skirtingi dalykai: nacionalizmas, nacionalinė tapatybė, ir kada nacionalinė tapatybė paverčiama politiniu įvykiu. Politika yra visiškai žlugęs reikalas. Joje a priori negali rastis nieko gero. Tai, kas šiandien vyksta, tai, kas yra Europos Sąjunga - tai visiškas regresas, paremtas kariniais savisaugos tikslais ir laisvosios rinkos ekonomika. Daugiau - nieko. Visa kita yra menama. Kol pinigų yra, paremiama, pavyzdžiui, kultūra, bet tai yra miražas, iliuzija. Vaizdžiai kalbant, Europos Sąjunga man primena invalido vežimėlyje sėdintį mirtiną ligonį, kuris turi daug pinigų, ir tik dėl to dar yra gyvas. Bet aš netikiu nei demokratija, nei liberaliomis vertybėmis. Tai tėra apsimetinėjimas. Viskas yra pinigai ir savisauga. Man išvis atrodo, kad ateityje valstybės apskritai neliks. Egzistuos kažkokia korporacija, žemės plotas kaip korporacijos - tarkim, Nokia, Apple - nuosavybė... Čia bus vienas blokas, kitą bloką sudarys laisvos bendruomenės, savotiški kibucai, kurie kultivuos, sakykim, žemės ūkį, bus antitechiniai elementai ir pan.    

Dramaturgas Mayenburgas savo interviu apie „Akmenį" sakė: „Rašydamas šią pjesę supratau, kad melas atsiranda ne tik dėl meluojančiojo, bet ir to, kuriam meluojama, poreikių." Ką Tu galvoji apie šį melo poreikį?

Aš visiškai su tuo sutinku. Jeigu meluojančio žmogaus yra klausoma, ir tas melas reflektuojamas, priimamas dėl komforto, dėl ramybės, dėl savo artimo... Visa tai niekur nedingsta. Vardan ramybės, vardan to, kad galėtum ryte atsikelt ne su skaudančia galva... Tai yra kasdienė tiesa - įvairių mastelių, išsakoma įvairiomis aplinkybėmis.

Baimė - blogas patarėjas.           

Mūsų absoliutus pažinimas  yra ne atskiri elementai, bet amžinojo judėjimo proceso dalys. Hegelis tai pavadino dialektiniu metodu. Tezė, antitezė, sintezė. Panašiai konstruojama ir ši pjesė: kiekviena atskira scena (pjesę sudaro 34) baigiasi fraze, kuria prasideda sekanti scena, nors jos veiksmas vyksta po daugelio metų. Drąsiai šuoliuojama laike, išryškinant naujausios istorijos konfliktus. Kiek Tau svarbi ši dėlionė?   

Šioje klausimo formuluotėje reflektuojamas tik pats tekstas. Vienu dalyku esu visiškai įsitikinęs: nė vienas dramaturgas, neprisilietęs prie spektaklio kūno ir kraujo kūrimo, nesugebėtų parašyti teksto, kuris nuo-iki galėtų būti gyvas scenoje. Taip, pjesėje pradžių-pabaigų žaidimas, kaip literatūroje, - viskas taip. Bet gyvenimui šito maža. Yra gyvenimo aspektas, lyg mes kažką žaidžiame, bet man atrodo, kad to yra tiesiog per maža.

Aš dažnai užklumpu tokias pjeses. Jos mane traukia. Matau autorių, ne sėdintį literatą-visažinį, kuris už kiekvieną replikos pakeitimą Dunojų išverks, o autorių, kuris kviečia mane į dialogą. Aš galvoju taip: padiskutuokim.     

Kaip Tu pats traktuoji šios pjesės pavadinimą „Akmuo"? Pagal pjesę tas pats akmuo kiekvienai kartai reiškia skirtingus dalykus.

Grubiai kalbant, tai yra akmuo po kaklu, ar akmuo ant širdies, akmuo ant kupros, talismanas, amuletas, kurį aš nešioju... Tai vaizdinis dalykas. Pjesės pradžioje vyko langų daužymai, vėliau prasidėjo antropomorfiniai dalykai, kai tas akmuo pasidarė gyvas. Kada motina savo dukrai, panaudodama tą akmenį kaip tam tikrą televizorių, į jį „sukrovė" tėvo istoriją, tėvo savybes. Tai yra mažutis paminklas - čia jo visa narsa, visi poelgiai, kuriuos „mes geriau nutylėkim, pasilikim sau, lai kiti nežino". Kita vertus, tai gražus argumentas prieš savižudybę: kada Volfgangas rašo laišką, jis savo žmonos paprašo, kad savižudybės faktą apverstų aukštyn kojom.

Kokiu principu atsirinkai aktorius šiam pastatymui?

Kadangi turėjau galimybę kviestis ne šio teatro aktorius, iš karto žinojau, kokius vaidmenis pasiūlysiu Pauliui Tamolei ir Agnei Ramanauskaitei - Volfgangą ir žydę Micę. Dėl Vitos - nesinorėjo falsifikuoti amžiaus, norėjosi fizinio tikrumo, todėl Vaivos Mainelytės kandidatūra buvo aiški, kiti veikėjai buvo parinkti intuityviai. Aš aktorių atrankos nedarau ir turbūt niekad nedarysiu. Aktorius renkuosi pasižiūrėjęs jų darbus. Kai kada apie žmones pasiklausinėju. Bet didžiąja dalimi - intuityviai.

Nuolat dirbi su dailininke Laura Luišaityte. Ar taip yra dėl greitesnio susikalbėjimo, ar dėl kitų savybių?

Kad galėtum greitai ir operatyviai judėti, reikia pastovios komandos. Kai pirmą kartą su Laura susitikome, dariau Dea Loher „Klaros santykių" eskizą. Jau tada mes susikalbėjom iš pusės žodžio.

Spektaklį statai be kompozitoriaus. Kodėl?

Todėl, kad tikrai manau, jog šiai medžiagai kompozitorius, kaip autorinės muzikos kūrėjas, nereikalingas. Yra ir kita pusė: kai Lietuvą ištiko krizė, teatrai ėmė „karpyti" pastatymų biudžetus. Režisieriaus „nenukirpsi", dailininko - taip pat ne. Paprasčiausiai „išsikerpa" kompozitorius. Kriziniu laikotarpiu įpratau rinkti muziką, duoti garso režisieriui, kuris ją sumontuoja. Muzikos lobynas didžiulis, todėl surasti ir sukomponuoti galima.

Šiuo metu dirbi ir labai daug statai įvairiuose Lietuvos teatruose. Ar Tau yra skirtumas, kuriame teatre dirbti? Kuo išsiskiria Nacionalinis dramos teatras?

Vis dėlto yra. Visi teatrai labai skirtingi: skirtingi žmonės, skirtingas mentalitetas. Yra teatrų, į kuriuos eiti nenoriu ir, ačiū Dievui, galiu sau leisti to nedaryti. Taip elgiuosi ne dėl savo „onoro", bet manau, kad ten per daug sudėtinga būtų rasti bendrą kalbą. Per daug nutolęs mano kontekstas nuo, sakykim, tokio teatro ideologijos.

Visuose teatruose aktoriai nori dirbti, visuose teatruose jie nori sukurti gerus vaidmenis, nori gero rezultato. Aš ieškau aktorių, kai kada, būna, suklystu, kai kada - nesuklystu.

Mano gyvenime buvo įvairių etapų. Kai prasidėjo darbai įvairiuose teatruose, susiformavo įdomus pažinimo etapas (nuo 2005 iki 2008 metų). Tuomet pažinau, kas yra teatras kaip ūkinis subjektas, kokia tai bendruomenė. Ne iš knygų, o gyvai. Kai 2008 m. Menų spaustuvėje pastačiau „Polikliniką", įvyko lūžis: pajutau, kad tas pažinimo procesas baigėsi: jeigu iki tol kažką sodinau, dabar reikėjo pradėti auginti, į kažką koncentruotis. Aš apvažiavau keliolika teatrų, atsirado žmonių, bendraminčių, kurie su tavimi bet kada gali eiti obuoliauti. Atsirado tikslas sugrįžti pas juos. Paskutiniais metais nuo to blaškymosi po teatrus jaučiuosi pavargęs. Jaučiu, kad taip bevažinėjant per teatrus kai kada lyg ir motyvacija dingsta. Pradedu klausti, kodėl aš tai darau? Suprantu, kad tik iš to gyvenu, bet tai esmės nepakeičia. Neišvengiamai naujų teatrų vis atsiranda. Aš turiu ir intriguojančių pasiūlymų, bet, kiekvieną kartą susidurdamas su kitais žmonėmis, turiu iš naujo įskiepyti, infiltruoti savo įsivaizdavimą, ideologiją, tikėjimą. Tai reikalauja labai daug sveikatos. Todėl vis dažniau pagalvoju apie šešis-aštuonis žmones, su kuriais užsidaryčiau kokiems trims metams ir kurčiau. Bet tokius norus pristabdo mintys apie aibę administracinių dalykų.

Dėkui už pokalbį.

LITERATŪRA IR MENAS

Komentarai
  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?

  • Lietuvių šokis matomas Italijoje

    Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.

  • Dvi neiššvaistytos valandos

    Dokumentinių spektaklių dramaturgija, sudėliota iš tyrimų medžiagos, pateikiama naudojant telefonus, kompiuterius, ekranus. Vien juos. Šios priemonės visiškai pagrindžiamos ir techniškai, ir simboliškai.

  • Nuo kankinio iki reformos

    „Reforma“ pretenduoja tapti ne savarankišku meno kūriniu, bet režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „pašnekesiu“ su visuomene – tik ne su ta, į kurią nukreiptas spektaklio turinys.

  • Etiketas, žudantis meną

    Kai žiūrovas bando stebėti spektaklį ir jau mirinėja iš nuobodulio, vis tiek jam lieka paskutinis šansas – ploti atsistojus. Nes negali būti, kad laikas buvo investuotas veltui, kaip ir pinigai.