Žvilgsnis į Lietuvą iš kosmonauto skrydžio |
Tai, ką pažada, „cezario grupė“, regis, išpildo. Ir vietoj rišlios istorijos „Lietuvos dienoje“ ji sukuria paskirų fragmentų grandinę, kurioje tarpusavyje mainydamiesi jungiasi enciklopediniai Lietuvos aprašai bei originalios aktorių fantazijos apie Lietuvą, kolektyvinės jos istorijos atsiminimai bei individualios patirtys, lietuviškosios realybės pėdsakai bei nerealios svajonės. O iš šių skirtingų fragmentų besilipdančią „Lietuvos dieną“ dar tvirčiau sulipdo „cezario grupės“ aktorių išgaunama skirtingų emocinių atspalvių bei nuotaikų gama, kurioje švelnios ironijos pliūpsnius keičia jautresnio išsisakymo vietos, pašaipą banalioms bendrybėms išstumia neslepiamas grožėjimasis savo vaizduotės „išmislais“, laisvo pasišnekučiavimo su publika intonacijas ištirpina susitelkimas savin, o kalbėjimą „nuo savęs“ nutraukia sceninio personažo kūrimo pastanga. Tokią išsibarsčiusią, mirguliuojančią aktorinę „Lietuvos dienos“ dramaturgiją tarytum suvienija daugiau ar mažiau nuosekli istorija apie jauno žmogaus atsivėrimą kalbėjimui apie Lietuvą. Istorija, kurią pasakodami „cezario grupės“ aktoriai pradžioje vaidina kažkokią nedrąsą ar sutrikimą kalbėjimo apie Lietuvą akivaizdoje – pabrėžtinai sunkiai rankioja žodžius, kartoja jau pasakytus bei neranda naujų,– o paskui palaipsniui iš jo išsilaisvina ir atsiveria. Atsiveria, įsižiūrėję į Lietuvą, jų pačių žodžiais tariant, „iš kosmonauto skrydžio“ ir iš ten joje aptikę save. Drauge su savimi tarytum aptikę ir asmeninio išsisakymo galimybę. Ne tiek papasakoti apie Lietuvą, kiek išsvajoti ją. Išsvajoti, kaip paneriu į darbą skubančiuosius keptomis dešrelėmis vaišina Lietuvos „bomžai“, kuriuos štai svajingai mini aktorė Brigita Arsobaitė. Ar kaip jos kolegos Juliaus Žalakevičiaus vaizduotėje obelų sodu pavirsta Fabijoniškės, kuriose prisėdus „ant akmenėlio“ iki pat žilos senatvės galima maloniai grožėtis žaidžiančiais vaikais ir t.t.
Žalakevičiaus teorija apie beisbolo lazdų gydomąją energiją |
Transinis priešistorinės Lietuvos išgyvenimas |
Išties – tas švelnus „Lietuvos dienos“ humoras grubaus, beveik psichodelinio suomių „Svajojimo“ juoko akivaizdoje atrodo pernelyg vaikiškas, pernelyg naivus. Toks, kokį tarytum pažada romantiškas suomių spektaklio pavadinimas, bet paskui visiškai paneigia absurdistinis jo veiksmas. Veiksmas, įspraustas į griežtą penkianarę struktūrą – į meditatyvinės muzikos garsų lydimus penkis skirtingus pasakojimus apie transinį priešistorinės Lietuvos išgyvenimą,– tačiau savo turiniu aistringai išspardantis visus kokio nors sistemiškumo požymius. Ir tampantis viena kitą pranokstančių nesąmonių rinkiniu. Jo kūrėjai atrastą Lietuvos senovę pristato kažkokiomis aborigeniškomis giesmėmis, nė kiek ne mažiau aborigeniškais, kerėpliškais šokiais ar paikai džiaugsmingais pamaurojimais, atliekamais prieš tai užsivožus ant veido šokoladinį pyragą. O šitiems iš esmės galbūt mokykliniams triukams juokingumo suteikia visų pirma paveikus jų ir jų atlikimo būdo kontrastas – tarp absurdiškumo ir gilaus, kone religinio įsijautimo, kurį puikiai suvaidina visą laiką susikaupę ir nepaprastai rimti aktoriai. Suvaidina, o paskui, vėl panardinę galvas į vandens kibirus, tarytum nusiplauna spiritistinio seanso dalyvių kaukes ir tampa normaliais, meiliai besišypsančiais vaikinais.
Toks suomių „Svajojimas“, regis, triuškinančiai parodijuoja tai, ką „Lietuvos dienoje“ kalba „cezario grupė“. Kitaip sakant, jeigu ši kalba apie išsvajotos Lietuvos grožį, tai suomiai pilna gerkle kvatojasi iš gražaus bei prasmingo išsvajojimo galimybės. Ir vietoj jos pasiūlo pasinerti į turbūt taip šiandieninės realybės debilizmą simbolizuojančią kvailų ritualų tėkmę. Tėkmę, tokią priešingą Graužinio „Lietuvos dienai“, bet kartu tam tikra prasme ją ir pratęsiančią. Nes išaugančią iš to paties nežabotos kūrybinės fantazijos dėmens, tik dar aukščiau. Ir tarytum pasakojančią, ligi kokio beprotiško absurdizmo gali įsisiautėti iš dosnios fantazijos kuriamas teatras. Teatras, „Lietuvos dienoje“ savo vaizduotę apribojantis žodžiu išreiškiamais veiksmo posūkiais, o „Svajojime“ tarytum išsišakojantis į žodžio, judesio, balso plastikos, sceninio kostiumo atšakas. Ir kiekvienoje jų besistengiantis pasiekti tašką, kuriame fantazija pavirsta absurdu. O juo bene gražiausiai ji pavirsta „Svajojimo“ veikėjų kostiumuose – tuose somnambuliškai užsimaunamų ryškiai žalių pūkuotų kelnių ir ant galvos užsidėtų prakarpytų automobilio padangų deriniuose, vietoj skarelės pasirišamuose nelabai lanksčiuose mėlynuose kilimėliuose, ant nuogos krūtinės užsikabinamuose virtuviniuose žiurstuose, maskatuojančiuose virš baltų pėdkelnių su josna įsikištu prirašytu popieriaus lapeliu ir t.t.
„Hard Rock Hallelujah”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |