Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau.
Kiekvienas daiktas ar buityje naudojamas rakandas, įprasminantis konkretų personažą, tampa ženklu, praėjusio laiko simboliu.
Būtent humoras yra pagrindinė šio spektaklio sirena – priviliojanti žiūrovą iš tiesų išgirsti, įsitraukti į aktorių istorijas, nuleisti savo gynybines sienas, verčianti vienu metu juoktis ir justi šleikštulį.
„Dulkėtuose veidrodžiuose“ tenka kliautis emocijas žadinančiais meniniais sprendimais, traukiančiais protus ir jausmus iš metaforų klampynės.
„Dulkėti veidrodžiai“ – tai pasakojimas apie perėjimą į už savo veiksmus atsakingo suaugusiojo pasaulį, apie savo poreikių tenkinimą, apie bandymą išlikti ten, kur gyvenimas tave nubloškia.
„Jauno žmogaus memuarai“ skirti subjektyviam atminties suvokimui, kuris atveria mūsų kultūros analitinį lauką, be kurio neįsivaizduojamas joks istorinių procesų suvokimas.
Subjektyvus spektaklio tonas tirštai pripildytas moters-aukos motyvo, kuriame nėra erdvės diskusijai ar bent vidiniam, savarankiškam žiūrovo gebėjimui įvertinti situaciją.
Trys skirtingi kūriniai, trys panašia kontempliatyvia nuotaika persmelktos šokio novelės, judesiu atskleidžiančios žmogaus sielą, spinduliuojančią nerimą, ilgesį ir viltį.
Japonų choreografo Ryu Suzuki „Esybėje“ atrodo, kad tai, kas įvardijama pavadinimu, pasimeta pertekliuje – spektaklyje lyg pinama kontekstų pynė.
