Vienoje pirmųjų Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklio „Atidaryk duris“ scenų broliai Sulė ir Vendeijamas aktyviai diskutuoja apie scenografijai panaudotų sienų (ne)tikrumą. Lygiai tokios pat abejonės dėl tikrumo lydi per šią teatrinę patirtį ir ją apmąstant už teatro ribų. Rugsėjo viduryje NKDT pakvietė į ilgai lauktą kūrybinių išbandymų (ir pavasarį nuaidėjusių skandalų) pažymėtą premjerą. Galiausiai statyti Afrikos dramaturgo Aristide’s Tarnagda pjesę patikėta jaunosios kartos režisieriui Justinui Vinciūnui. Šis spektaklis – tai „Kūrybiškos Europos“ bendradarbiavimo projekto „Deconfining“ (išsilaisvinimas iš apribojimo), siekiančio kurti kultūrinius ryšius tarp Europos ir Afrikos bei įtraukiančio įvairias organizacijas ir menininkus, dalis. Pagal projekto nuostatus (kurie, matysime, ne itin paslankūs meninio vyksmo plėtotės atžvilgiu) suburta tarptautinė komanda: menininkai iš Afrikos – dramaturgas Tarnagda bei scenografas Boubacaras Souley Salifou – ir Lietuvos – režisierius Vinciūnas, kostiumų dailininkė ir scenografijos bendraautorė Patricija Vytytė, kompozitorius Mantas Mockus, šviesų dalininkas Vladimiras Šerstabojevas, aktoriai Povilas Barzdžius, Robertas Petraitis, Eglė Mikulionytė, Kęstutis Povilaitis ir Sigitas Šidlauskas. Žinoma, tarpkultūrinio bendradarbiavimo svarba neabejotina, bet ar visuomet pasiteisinanti meniniu aspektu?
Pjese „Silmiga“ („Svetimas“) dramaturgas iš Burkina Faso teigia siekiantis plėtoti universalius klausimus: „Tai bendražmogiška istorija, galinti skambėti bet kur. Mano šalyje, Burkina Fase, žmonės netenka savo žemės – šeimos su vaikais yra perkeliamos, priverstinai perkraustomos. Tai vyksta ir Ukrainoje. [...] Mano pjesėje kalbama apie jaunuolį, kuris yra įvaikinamas, o vėliau tampa svetimas. Tai savotiška Antigonės mito versija.“
Kūrinyje keliamos problemos atpažįstamos: nepagrįstai sudėtingi santykiai su svetimšaliais, kitų kultūrų atstovais, arba tiesiog „kitokiais“, būdingi skirtingiems istoriniams bei geografiniams kontekstams ir pasižymi įvairiomis apraiškomis – nuo abejingumo, netolerancijos iki antžmogiškų genocidų. Ir fikciniuose, ir dokumentiniuose pasakojimuose galima aptikti panašią į šios pjesės istoriją: šeima priima / įsivaikina svetimšalį, kuris tik dėl fiziologinių priežasčių – venomis tekančio kraujo – vietinės bendruomenės / visuomenės laikomas svetimu ir jį siekiama sunaikinti. Spektaklyje veikia penki personažai, siejami šeiminių ryšių, išgyvenantys vidinį ir išorinį konfliktą su už namų sienų esančia radikalių pažiūrų visuomene (tos įtūžusios gaujos taip ir nepamatome, bet įtampą dėl būsimo puolimo teatrinėmis priemonėmis sukurti pavyksta). Siužetas konstruojamas aplink įvaikintą berniuką Vendeijamą, kuris dėl „kitokios“ kilmės tampa atstumtuoju. Kartu su broliu Sule jie sprendžia skaudžias dilemas, bandydami apsaugoti šeimą ir išgyventi.
Petraitis kuria jautrų Vendeijamos personažą, pasižymintį vaikišku naivumu ir suaugusiojo atsakingumu. Barzdžius vaidina Sulę, kamuojamą retorinių klausimų ir neapleidžiančio kaltės jausmo. Šidlausko Tėvas, iš pradžių energingai dėstęs savo prieštaravimus, galiausiai, kai reikia rinktis tarp šeimos, moralinių vertybių ir visuomenės spaudimo, pademonstruoja silpnumą. Mikulionytės Motina – emocionali prieštarautoja, siekianti kovoti už vaiką, tačiau stabdoma vyro valios. Tylusis Povilaičio Dėdė – tarsi nuodėmklausys, teikiantis taip trūkstamą ramybę ir paramą negalinčiam su kalte ir traumomis susitaikyti Sulei.
Pristatant kūrinį ne kartą buvo minimas Afrikos politinis kontekstas, galimas jo suvokimo sudėtingumas, tačiau pačiame spektaklyje ryškesnių jo atgarsių nėra – einama universalizacijos keliu. Tokį sprendimą diktuoja ir pati dramaturgija – „Svetimame“ vyrauja mitinio pasakojimo forma, o ne Afrikos istorinio ar politinio konteksto refleksija. Tik scenovaizdyje galima matyti konkrečių nuorodų, nors iliustratyvaus peizažo atkūrimo ir vengiama.
Spektaklio kūrybinio proceso ribojimas iš anksto numatytomis taisyklėmis, neleidžiančiomis drąsesnio pjesės perskaitymo ir interpretavimo, atrodo pernelyg atsargus ir formalus. Turint omenyje kūrybinės komandos narių darbo su pačia įvairiausia medžiaga patirtį bei ankstesnį, į egzistencines gelmes panardinantį režisieriaus spektaklį „Nepalaidoti mirusieji“ (Kauno miesto kamerinis teatras, 2023) pagal Jeaną Paulį Sartre’ą, kyla svarstymų ne dėl kūrybinio menininkų pajėgumo, o dėl varžančios projekto struktūros.
Apibendrinant – NKDT spektaklio „Atidaryk duris“ pavadinime minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.
