Štai, didysis šou įvyko. Sashos Waltz spektaklis „Kūnai" parodytas. Netgi du kartus. Liepos 1-osios vakarą Lietuvos nacionalinio dramos teatre salė buvo pilnut pilnutėlė. Liudininkai tvirtina, kad publika lygiai gausiai ėjo ir birželio 30-ąją. „Šokiu dažnai mėgaujasi tik labai siauras ratas žmonių, jis tarsi verda pats savyje. Aš noriu šokio meną atverti plačiam publikos ratui. Toks mano tikslas," - bilietų pardavimo portale choreografės žodžius citavo renginio organizatoriai. Panašu, kad jie, tie Lietuvos šiuolaikinio šokio scenos varikliukai, siekė paneigti ir pas mus gan paplitusį mitą bei parodyti, kad šokio menas nebūtinai marginalinis.
Iš pirmo žvilgsnio kosminės, iš antro - ne ką didesnės už Nacionalinio premjerų europietiškai nuosaikios bilietų kainos nesulaikė nukr(e)izėjusių lietuvių. Tad pirmiausia norisi džiaugtis - smalsumas kokybiškai šokio teatro produkcijai mūsų krašte egzistuoja. Parduoti garsaus kūrėjo vardą ar pas mus taip garbinamą kokybišką atlikimą nėra labai sudėtinga (prisiminkime populiariausią šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis" spektaklį „Meilės dainos"). Bet kaip parduoti meną? Apskritai, koks turėtų / galėtų būti menas plačiam publikos ratui? O dar jei patikslinsime - lietuviškos publikos?
Diskusijose apie šokio meno populiarinimą dažnai galime išgirsti frazę: visi turime kūną. Faktas, kurio nepaneigsi. Žmogaus kūnas yra esminis ir pats bendriausias atlikėją ir žiūrovą jungiantis vardiklis, visada kažkuo traukiantis judesio meno produkcijos pirkėją. Žmogaus kūnas yra pagrindinė Waltz „Kūnų" tema. Siekiant šiuolaikinį šokį pristatyti plačiai auditorijai, tai - solidus išeities taškas, paties spektaklio pagrindas ir, manau, viena svarbiausių sėkmingo jo priėmimo Vilniuje sąlygų. Waltz pastatyme kūnas yra objektas. Į jį galime žvelgti iš įvairių pusių. Jis ar jo dalys gali būti sukonstruojamos ir iškonstruojamos. Jis gali jungtis į kitus kūnus. Jis gali būti slepiamas arba eksponuojamas. Pripildomas arba „išpildomas". Jis ar jo dalys gali būti perkamos, parduodamos, vertinamos, matuojamos, eksploatuojamos. Jis, ar jo dalys, gali būti jaučiamos.
„Kūnai" - labai grynas ir vizualiai estetiškas pastatymas. Tokios spektaklio savybės - tikra plačiosios lietuvių publikos silpnybė. Trylika šokėjų kūnų, išnaudodami ne tik horizontalią plokštumą, bet ir įvairius vertikalės lygmenis, scenoje formuoja trimačius gyvuosius paveikslus. Panašią vizualinę kūnų kalbą galime matyti ir lietuvių choreografų, ypač Birutės Letukaitės, Airos Naginevičiūtės darbuose. Vis dėlto Waltz plastinė kūno raiška nėra tikslas pats savaime, o daugiau naudojama kaip priemonė suvilioti, įtraukti žiūrovą į kūrėjų minčių ir asociacijų kelionę, išprovokuoti jo paties mintį. Atlikėjai scenoje ne pozuoja, o veikia - kalba, rodo, rašo, vaikšto, šoka, mąsto, krečia nesąmones... Netgi tada, kai jie sustingsta vienu ar kitu pavidalu, gali jausti egzistuojant priežastį, kodėl jie tai daro.
Waltz choreografija labai architektūriška. „Kūnuose", gimusiuose po Berlyno Žydų muziejuje sukurto „Dialoge 99/II", į sceną perkelti su erdvės ir kūno santykiu susiję ankstesniojo projekto atradimai. Tarkim, tuščiavidurė muziejaus erdvių stiklo pertvara čia įmontuota į sieną, transformuota į akvariumą-paveikslą nišoje, spektaklio metu užpildoma jame tarpstančių žmonių kūnų. Arba gigantiška, grėsminga, šalta scenos pertvara akimirką paverčiama slidininko nusileidimo trasa, įžambią veiksmo plokštumą perveriančia trečiąja, vertikalės dimensija. Po grindiniu (pa)šliaužianti šokėja, scenos dangą atverianti lyg žemės gelmes, išverčia apatines vaizduotėje nusibrėžtas sceninio pasaulio ribas. Galiausiai, kai sąmonėje įsitvirtinęs vaizdas praplėstas iki maksimumo, žiūrovo akyse jis negailestingai nušluojamas - virsta siena, erdvė keičiasi, sceninis pasaulis kuriamas iš naujo.
Didžiajame scenos reginyje, taip mėgstamame lietuviškos publikos, yra / veikia ne tik gigantiškos dekoracijos, bet ir maži žmogeliukai. Šiame spektaklyje jie nėra tik mechanizmo sraigteliai, profesionaliai vykdantys choreografės nurodymus. Taip, jie kūno valdymo meistrai, bet tuo pačiu ir gyvi žmonės, kurie kartais per greitai atsikelia iš lovos, kuriems nepatinka kaimynai, kurie dažnai nervinasi ir todėl rūko! Personažų-atlikėjų jungtis „Kūnuose" sunerta ištrinant visas sceninės iliuzijos ir realybės ribas. Gali būti, kad žiūrėdami labai norime, bet vis dėlto negalime atskirti, ar matome suvaržytas scenines teatro kaukes (net jei šokėjas ir visiškai nuogas), ar performinančias individualybes, laisvus kūno menininkus. Sakyčiau, kad tai viena choreografinių kerų formulių, kuria šiame pastatyme naudojosi Waltz.
Dar viena spektaklio stiprybė yra susijusi su šiuolaikinio šokio bendruomenės oru - laisve individualybei. Tegul individas ir labai neįprastas, visiškas keistuolis, absoliutus frykas, jam čia leidžiama būti ir save išreikšti pagal jo paties supratimą. Spektaklyje tai parodo jau minėtas siena čiuožiantis slidininkas; kūno anatomiją demonstruojančiais draiskalais pridengęs (o iliuziškai - odą atvėręs) keistuolis; žaislinį jautį išpreparavęs ir vėliau juo apsirengęs supermenas; netgi iš pažiūros labai tvarkinga porelė, savo numerį baigianti šuoliu į užkulisius. Žiūrovai įtraukiami švęsti keistumą ir, sakyčiau, netikrumą. Žiūrėdami į nuogą merginą, apie savo kūną pasakojančią abejotino tikrumo faktus (tiesa, juos permaišančią su tikrais arba ne taip akivaizdžiai abejotinais) bei šiuos iliustruojančią faktų neatitinkančiomis kūno dalimis (juos taip pat jungiančią su gestais į tikras arba regimai jas atitinkančias kūno dalis , pvz., alkūnė - užpakalis, krūtinė - veidas), žiūrovai greit supranta šio keisto sceninio pasaulio taisykles.
Waltz kūrinyje kūnas, moteriškas ar vyriškas, smulkus ar stambus, natūralus ar dirbtinis, nuogas ar paslėptas po ofisine eilute, yra tarsi psyche užpildyta forma. Psyche gali reikštis įvairiai - be anksčiau išvardintų linksmesnių apraiškų, choreografė neleidžia pamiršti vaizduotėje susikuriamų fantomų, plastinių operacijų, prekybos kūno organais, karinių žygių bei masinių kapaviečių. Ji priverčia išgyventi ir kūno trapumo suvokimą - žiūrėk, atskiri nareliai jungiasi į stuburo grandinę, o po akimirkos - grandinės nebėra. Įvaizdžiai paprasti ir lengvai suvokiami, bet, rodydama tikrus, akimis tvirtai apčiuopiamus kūnus, Waltz nenugrimzta į dailius, bet pašėlusioms sieloms pernelyg tolimus XIX a. romantikos persmelktus piešinius - nebe pirmos jaunystės spektaklis sugeba maitinti XXI a. žiūrovo vaizduotę, publiką išlaikyti ties iliuzijos ir realybės riba.
Kalbant apie „Kūnus" kaip apie šokio teatro produktą, negalima ignoruoti ir pastatymo tradicinės pusės. Pavyzdžiui, muzika kūrinyje beveik neteikia prasminės informacijos, o pasitelkiama kaip dramaturgijos priemonė, padedanti išlaikyti žiūrovo dėmesį. Tylos estetikos pripildytas laiko atkarpas persmelkiantys industriniai garsai kartkartėmis intensyvinami, kartais keičiami šiltesne akordeono melodija ar švelniu vandens kapsėjimu. Apšvietimas suformuotas panašiu principu - kartu su prožektorių šviesa siekiama kreipti žiūrovo žvilgsnį. Išskyrus individualių psyche siautėjimo momentą, kai kiekvienas stebėtojas laisvas rinktis, kas jam įdomiausia, publikai sudaromos pačios patogiausios sąlygos pamatyti viską, ką kūrėjai norėjo parodyti. Žinoma, šie aspektai nė kiek nesumenkina spektaklio vertės. Šiuo atveju, kai norima plėsti šiuolaikinio šokio žiūrovų ratą, tradicija padeda rasti bendrą atspirties tašką, tuos kelis pažįstamos meninės kalbos žodžius, padedančius sukurti jaukią atlikėjų ir publikos susitikimo atmosferą.
Santykis tarp atlikėjų ir publikos „Kūnuose" yra minkštas ir švelnus. Waltz kūrinys įtraukia ir veikia, bet jame nerasime nė kruopelytės moralo, taip apkartinančio dažno lietuviško teatro estetinio malonumo potyrį. Tiesa, čia nevengta ir stipresnių, ne tokių švelnių vaizdų, kaip kad už odos suimti ir nešami kūnai. Vis dėlto, gali būti ir taip, kad iliuziškai grubesnis santykis tarp atlikėjų scenoje publiką labiau žavėjo nei trikdė, leisdamas įsitikinti pačių šokėjų meistriškumu, jų pačių ir svetimo kūno pažinimu bei jautimu. Būtent šis savo bei svetimo kūno pažinimas Waltz spektaklyje ir leido sukurti kvapą gniaužiančias akimirkas.
Sunku nuspėti, ką Waltz spektaklis atneš Lietuvos šiuolaikiniam šokiui. Vargu ar pora gero šokio teatro vakarų galėtų kažką akivaizdžiai pakeisti mūsų scenose. Vis dėlto norėtųsi, kad europinio lygio pastatymai būtų labiau prieinami lietuviškajai publikai, - norėdami vystyti savo kultūrą, nuolatos turėtume jausti pasaulio kultūros pulsą. Tai būtina ne tik scenos menų profesionalams, bet ir pačios publikos reiklumui lavinti. Retai pasitaikančių kelių tarptautinių šokio ir / ar teatrų festivalių dozių tikrai nepakanka, todėl džiugu, kad atsiranda iniciatyvų, peržengiančių festivalių programų ribas.
