Štai ir įvyko šimtmečio „Traviata“. Ilgai laukta ir godota ji pagaliau sugrįš ir į Naujametį vakarą. Tikėkimės, kad pandemija dar kartą nestos jai skersai kelio. Beveik 20 metų naujametė „Traviata“ buvo išguita buvusio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) direktoriaus Gintauto Kėvišo valia. Dabar, kai praėjo keleri metai, kad ir iš nedidukės laiko perspektyvos atsigręžus atgal atrodo, kad Kėvišas įeis į LNOBT istoriją visų pirma kaip naujametės „Traviatos“ kileris. Tai nėra teisinga, nes būta iškilių pastatymų, reikšmingų koprodukcijų, tarptautinio įsitinklinimo. Bet bėgant laikui spektaklių atminimas blės, kad ir kaip būtų gaila. Ir liks „taigi tas, kuris buvo nuėmęs „Traviatą“!“
Ką galėčiau pasakyti tiems, kurie pritarė tokiam žingsniui, neva, užsieniečiams atrodo keista, kodėl šventinį vakarą reikia stebėti mirštančią Violetą, užuot pasimėgavus „Šikšnosparniu“ ar kokia komiška opera, arba baletu su laiminga pabaiga? Taip, tradicija savotiška, bet ji mūsų! Nei Milano, nei Vienos ar Paryžiaus gyventojai Kalėdų išvakarėse nevalgo Kūčių vakarienės su kūčiukais, aguonų pienu ir kitais tradiciniais pasninko patiekalais, nekiša šiaudų po staltiese ir nelaužo plotkelės. Vakaruose Kalėdų išvakarėse įprasta susėsti jau prie šventinio stalo su kalakutiena ar antiena, nelygu, kur kokios tradicijos įaugusios. Užsieniečiams mūsiškė Kūčių vakarienės tradicija irgi keista, bet mes dėl to nesigėdijame, ar ne? Priešingai, iš tolimiausių pasaulio kampelių lietuviai (ir praktikuojantys katalikai, ir agnostikams save priskiriantys) veržiasi namo, kad susėstų su saviškiais prie Kūčių stalo. Negana senųjų šios vakarienės papročių, papildomą konotaciją jai suteikė okupacinis režimas, kai įbaugintos šeimos prie aklinai uždangstytų langų vis tiek paslapčia dengė Kūčių stalą, meldėsi už miške besislapstančius partizanus ar ištremtus artimuosius.
Tai kas gi yra tradicija? Mūsų pastangos ir įsipareigojimas praeičiai, kuri atsidėkodama mums suteikia tvirtą pamatą. Tas pats ir su „Traviata“. Net 1940-ųjų rudenį, po pragaištingos vasaros atostogų grįžusi į Valstybės teatrą, trupė okupacinės valdžios buvo iškart verčiama statyti sovietų kompozitoriaus Ivano Dzeržinskio propagandinę operą „Tykusis Donas“. Nepaisant suirutės ir streso teatralai susitelkė ir šalia „Tykiojo Dono“ repeticijų ėmėsi atnaujinti „Traviatą“ Naujųjų išvakarėms. Tai jiems teikė paguodą ir normalumo iliuziją. Naujametę „Traviatą“ teatralai išsaugojo ir vokiečių okupacijos metais, ir grįžus sovietams, ir perkėlus trupę iš Kauno į Vilnių, ir persikrausčius į naujus teatro rūmus. Ji lydėjo teatrą kaip relikvija, primindama apie aną prabangųjį, legendinį, artistų ir publikos mylimą Valstybės teatrą ir... Nepriklausomybę!
Nejauku išsipuošusiai publikai likus kelioms valandoms iki vidurnakčio stebėti merdinčią Violetą? Na, kad Violeta operos pabaigoje miršta turbūt nėra staigmena nė vienam šiuolaikiniam operos žiūrovui. Neteko matyti, kad pasibaigus šiai operai publika taip pergyventų dėl herojės likimo, kad tai sutrukdytų jai prapliupti griausmingomis ovacijomis ir entuziastingais šūksniais. Išėjus iš teatro prasta nuotaika apninka tuomet, kai spektaklis prėskas. Ir priešingai, kai patiriame stiprų įspūdį, po spektaklio apima lengva euforija, net jei herojai mirė scenoje. Tada šventinis šampanas - puikus to saldaus transo stimuliantas!
Tai kur problema? Stinga publikos? Prieš pandemiją bilietai į naujamečius renginius buvo šluote šluojami, tad neįsivaizduočiau pustuštės teatro salės skambant „Traviatai“. Galbūt 2002 metais publikos ir pristigo, bet buvo būdų ją suvilioti - atnaujinti spektaklį, pakviesti kokį ypatingą atlikėją. Kaip sakoma, jei nori daryti - ieškai būdų, jei nenori daryti - ieškai pasiteisinimų. Taigi ponas Kėvišas nusprendė, kad „atgyvenusią“ tradiciją reikia pakeisti nauja - kasmet Naujųjų išvakarėms pristatyti premjerą. Ši tradicija numirė kartu su direktoriaus gadynės pabaiga. Štai kas nutinka, kai tradiciją „nuleidi“ iš viršaus.
Visą tą laiką daugybė teatralų ir publika ilgėjosi naujametės „Traviatos“, reiškia, tradicija išgyveno žmonių širdyse.
„Traviata“ - ne tik sena, ji gali būti gyvybinga ir inspiruojanti tradicija. Ji gali pasklisti ir į kitas šventines erdves ir kitokiais pavidalais - džiazinėmis improvizacijomis, teminiais vakarėliais ar kokiomis hipsteriškomis preferencijomis. Niekada nežinai, kokiems kūrybingiems žmonėms kas nors kada nors gali šauti į galvą.
Vilnius galėtų tapti „Traviatos“ sostine su specialiomis atrakcijomis miestiečiams ir svečiams. Crazy? Kodėl gi ne? Susilaikysiu, nebesiūlysiu daugiau receptų. Palikime tai dabartinių ir būsimų teatro vadovų bei nepriklausomų menininkų fantazijai. Apmaudu, kad anuomet paskui LNOBT pasekė ir Kauno valstybinis muzikinis teatras, tikrasis istorinės Valstybės teatro scenos paveldėtojas, susizgribęs, kad su „pasenusia“ tradicija atsilieka nuo Vilniaus madų. Susigėdę kauniečiai perkėlė „Traviatą“ į gruodžio 30 dieną. Suprask, ir vilkas sotus, ir avis sveika. Gėdytis naujametės „Traviatos“ yra taip pat provincialu, kaip gėdytis Kūčių vakarienės tradicijos, savo tautybės ar gimtosios tarmės. „Kad ir kaip tau patiktų draugo mama, savosios išsižadėti negali“, - taip Mahatma Gandhis aiškino, kodėl nepaisant susižavėjimo ir pagarbos kitoms religijoms reikėtų likti prie savosios.
Taigi šimtmečio „Traviata“ įvyko, o ar pavyko? Atvirai kalbant, įsivaizdavau kitokį, galbūt stilizuotą spektaklį su aliuzijomis į lituanistinės „Traviatos“ istorijos iškiliausius momentus, su meniniais dokumentikos sprendimais ir, žinoma, lietuvių režisieriumi, turinčiu stiprų nacionalinio teatro instinktą. LNOBT vadovai nuėjo kitu keliu: „Traviatos“ istorijai Lietuvoje pašventė informatyvų, gausiai dokumentinėmis nuotraukomis iliustruotą bukletą, nostalgišką „Pakelkime taurę“ videokoliažą, paskleistą socialiniuose tinkluose, ir pasikvietė populiarėjantį Europoje italų režisierių Fabio Ceresą, kuris iš visos lietuviškosios „Traviatos“ bylos aiškiai suprato viena: būtinas alibi - spektaklis visiems skoniams. Tad jis su savo komanda pasirinko klasikinį inscenizacijos stilių, kurį galima sumenkinti kaip „naftalininį“, tačiau skoningi spalviniai deriniai, scenovaizdžių tūrių proporcijos, stilingumas ir funkcionalumas (scenografijos dailininkas Tiziano Santi), pribloškiančiai dailūs ir prabangūs kostiumai (dailininkas Giuseppe Palella) bei stropiai sureguliuotos mizanscenos nukreipia į naujosios „Netflix“ kino ir, ypač, istorinių serialų industrijos stilistiką.
Scenovaizdžiai pastiprinti naujųjų technologijų sprendimais, 3D efektais - milžinišku levandų lauku, užmiesčio parku. Žermono arijos metu, kai tėvas bando įtikinti Violetą, kad atsisakytų ryšio su jo sūnumi, nes tai kenkia šeimos prestižui ir galimoms dukters vedyboms, susijaudinusios Violetos vaizduotė lyg kine „nuneša“ į Provansą, į Alfredo šeimos namus, kurie jai, kurtizanei, negali būti atverti. Provansas Violetos sąmonėje įsitvirtina kaip nepasiekiama svajonė, į kurį ji pagaliau įžengia mirdama kaip į lig paskutinio atodūsio užgintą rojų. Levandų purpuriniai atodūsiai užlieja scenovaizdžius, kostiumus, nusileidžia ant Violetos suknelės. Vietoj įprastinio kamelijos žiedo pirmame veiksme atsisveikindama Violeta įteikia Alfredui levandų šakelę. Levanda - ne tik Provanso, bet ir tyros, pasiaukojančios meilės simbolis, o katalikiškoje liturgijoje levandų purpuras - atgailos simbolis. Levandos panardina publiką į romantišką, melancholišką, banalybės link slystančią atmosferą, kuri betgi visai darniai susilieja su raudančia Verdi muzika.
Mikroplanuose režisierius tarsi siuvinėja smulkias detales, kurias atidžiau stebint gali sujungti į prasminį peizažą. Pavyzdžiui, pirmame veiksme prieš Violetos puotą Anina jai užsega ant kaklo deimantinį vėrinį, kurį jai paduoda Violetos meilužis ir patronas Baronas Diufalis. Šį vėrinį įtūžęs Alfredas jai užsega Floros puotos metu kaip laimikį, išloštą kortuojant su Baronu. Violeta - lyg Barono nuosava manekenė, kuriai kartais suteikiama galimybė pasimėgauti jo brangenybėmis.
Tiesa, pirmojo veiksmo užstalės scenoje prasimuša senamadiško teatro butaforija: dainuodami garsųjį duetą Alfredas ir Violeta pilsto svečiams šampaną, tačiau išties nėra jokio šampano, tik juokingai mosuojama buteliais virš choristų taurių. Jei jau užsimota vaizduoti „iš tikrųjų“, tai tegu liejasi tariamas šampanas, purslais apšlakstydamas svečių frakus ir suknelių šilką! Tai būtų atpalaidavę šią sceną, palengvinę artistų užduotį ir išjudinę publiką, kuri nejaukiai stebėjo vyksmą.
Iš esmės susitaikiau su šia „Traviata“ ir LNOBT vadovų pasirinkimu. Su šimtmečio „Traviata“ rizikuoti nebuvo galima, o koks nors istorinės vaizduotės inspiruotas lituanistinis pastatymas galėjo pasisekti, bet galėjo ir likti prisvilusiu blynu, prisimenant ne visada sėkmingus lietuvių režisierių darbus operos scenoje. Pagaliau, lietuvių statytojus būtų prislėgusi šimtmečio atsakomybė, o italų komanda tokių ambicijų neturėjo ir sukūrė prašmatnų, gana skoningą spektaklį, kuris perdėm nesuerzins rafinuoto teatrinio skonio žiūrovų, bet - svarbiausia - pamalonins vyresniąją teatralų kartą, jau kelis dešimtmečius gedinčią „senosios operos“ ir besipiktinančią novatoriškų režisierių mandravojimais. Ši „Traviata“ - visų pirma - vyresniųjų teatralų ir operos mylėtojų šventė. Tų, kurie paveldėjo teatro dvasią, tradicijas ir meilę operai bei pernešė jaunesnei kartai.
Vis dėlto šimtmečio atsakomybė prislėgė solistus, kurių jaudulys persirito per rampą ir pasiekė žiūrovus. Toks buvo pirmasis pirmosios premjeros veiksmas, kurio neįsuko net populiarioji „Užstalės daina“ su tuščiais šampano buteliais. Vėlesniuose veiksmuose įtampa kiek atslūgo. Jaudulys trukdė Joanos Gedmintaitės Violetai įprasminti sudėtingąją ariją È strano!... Sempre libera. Visos natos, koloratūros buvo lyg ir savo vietose, bet nebuvo spalvų, kontrastų, trukdė perteklinis vibrato. Antrame veiksme dainininkė susitvardė, atsirado daugiau spalvų, tembrinės šilumos, išlaisvėjo judesiai, o finalinė arija išties sugraudino, atlikta ir jautriai, ir intonaciškai švariai.
Antrosios premjeros Violeta - Viktorija Miškūnaitė senokai įvaldžiusi šią vokalinę partiją, bet tikrai esame buvę nepalyginamai geresnių jos spektaklių liudininkais. Gal perdėm platus skirtingų vaidmenų jos repertuaras padarė meškos paslaugą? Nuostabaus grožio jos tembras įgavo šaižumo, nukentėjo vokalinė technika. Tačiau aktoriniu požiūriu vaidmenį ji atliko įstabiai. Miškūnaitės buvimą scenoje jauti ir fiziškai, ir psichologiškai. Ji tiesiog spinduliuoja Violetos personažą. Net neabejoju, kad su profesionalų pagalba sugrįš ir jos vokalinė forma.
Alfredo vaidmenį abiejuose spektakliuose atliko Merūnas Vitulskis. Jo balsas liejosi laisvai, stabiliai, emocingai, o vaidmens traktuotės požiūriu pamatėme valdingo tėvo silpnavalį sūnų. Nebrandus, nestabilus jaunuolis pamilo stiprią, valingą, empatišką kurtizanę. Tai vakarų pasaulyje įsivyraujanti naujausių laikų tendencija - silpnas vyras ir stipri moteris - kurią užkodavo spektaklio režisierius.
Du Žoržai Žermonai, - Vytautas Juozapaitis, sėkmingai įrodęs, kad atsitraukus nuo profesijos, kurioje būtinas nuolatinis trenažas, vis dėlto galima išlaikyti vokalinę formą. Kiek jam kainavo pastangų iš Seimo posėdžių režimo pereiti į spektaklio parengties ritmą, lieka jo paslaptis. Bet jam pavyko perteikti vaidmens dvasią ir lygų, gražų vokalą. Tiesa, jo elegantiškas, emociškai santūrus, aristokratiškų manierų Žermonas atrodė tarsi nužengęs iš ankstesniojo LNOBT pastatymo, režisuoto niujorkiečio Chen Shi-Zhengo. O štai Arūnas Malikėnas, matyt, skyrė daugiau laiko sceninėms repeticijoms ir sukūrė Ceresos koncepciją raiškiau perteikiantį personažą - valdingą, emocingą, su sūnumi besielgiantį kaip su nuosavybe, kuriam palenkti visos priemonės tinkamos, įskaitant ir psichologinį šantažą. Tik nežinia, ar jaudulys, ar kitos priežastys lėmė, kad dainininkas kiek kitaip nei anksčiau formavo garsą, todėl buvo justi intonacinis nestabilumas, ko niekada anksčiau šio artisto dainavime neteko girdėti.
Taip jau lėmė Verdi, kad ši opera, nepaisant baliaus scenų, yra labiau kamerinė, tad daugiau ryškesnių vokalinių partijų kitiems personažams jis nesuteikė. Vaidybiškai išsiskyrė debiutinė Ievos Barboros Juozapaitytės Flora, kuri baliaus scenose nardė lyg tikra paryžietiškų salonų liūtė, gražiai atlikusi ir jai skirtas muzikines frazes. Malonu buvo stebėti ir girdėti Liudo Norvaišo Baroną Diufalį, Rafailo Karpio Gastoną, Kšištofo Bondarenko Daktarą Grenvilį, Monikos Pleškytės ir Juozapaitytės (antroje premjeroje) Aniną ir kitus epizodinius vaidmenis atlikusius artistus.
Kaip visada stabilus ir puikiai pasirengęs choras (vadovas Česlovas Radžiūnas), o sėkmingiausiu spektaklio dėmeniu šįkart įvardinčiau orkestrą ir raiškią, emocingą, puikiai parinktų tempų Ričardo Šumilos traktuotę. Žinoma, po neseniai praūžusios Richardo Strausso „Rožės kavalieriaus“ orkestrinės akrobatikos Verdi orkestro „didelė gitara“ nekelia rūpesčių muzikantams. Bet šioje partitūroje kaip tyčia viskas girdėti, niekur nepasislėpsi už orkestro masės. Ir tas viskas sklendė grakščiai, be jokių soluojančių instrumentų klupčiojimų.
Spektaklis dar įšils, dainininkai susitvardys ir neabejoju, kad naujametė „Traviata“ sutviks pačiomis ryškiausiomis spalvomis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
