Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyta estų režisieriaus Peeterio Jalakaso premjera pagal Williamo Shakespeare'o „Audrą“ - pjesę su laiminga pabaiga. Peeteris Jalakasas gerai žinomas kaip estų teatro avangardistas, turintis savo teatrą, katalizuojantis įdomius šalies teatro procesus, savoje kūryboje savitai komponuojantis estų folklorą, ritualą, naujas formas, netradicines erdves ir šiuolaikines technologijas. Galbūt todėl taip keista buvo išvysti teisingą, pasakišką (vadinasi, atitinkančią tradiciją), realybės nekvestionuojančią ir tvarkos nejudinančią „Audrą“. Peeteris Jalakasas pasirinko ne sulaužyti ir dabartinti, o išgryninti ir švariai išartikuliuoti Shakespeare'ą.
2007 m. „Audrą“ Vilniaus mažajame teatre tyrinėjo Etienneʼas Glaseras. 2011 m. Oskaras Koršunovas pristatė „Mirandą“, į gerai žinomą Shakespeare'o pjesę tada kvietęs žvelgti nekonvencionaliai - palikęs tik Prosperą ir Mirandą, apgyvendinęs juos sovietiniame bute, iš Mirandos atėmęs fizinį ir psichologinį adekvatumą, o Prosperui atidavęs dramos tezių ir veikėjų įvairovę. Tai buvo ypatinga režisūrinė ir minties struktūra, už neįgalios Mirandos vaidmenį aktorei Airidai Gintautaitei pelniusi „Auksinį scenos kryžių“.
Peeterio Jalakaso „Audros“ versijoje laikomasi šekspyriškos traktuotės: Prosperas, Milano ekshercogas, su dukra įsikūręs negyvenamoje saloje, siekdamas atkeršyti jį kadaise nuo sosto nuvertusiam broliui, specialiai sukelia audrą. Ją nuraminęs, nubloškia brolio laivą su visa įgula į savo salą. Po vienokių ir kitokių peripetijų, Prosperas didingai ir plačiaširdiškai atleidžia savo skriaudėjams, sutuokia dukrą su tarp atvykėlių atrastu princu Ferdinandu, ir, trumpai tariant, viskas būna gerai. Taip ir nespėjęs įsisiautėti „Audros“ pasaulis sutvarkomas keliais monologais, o sutvarkytieji veikėjai dailiai ir klusniai leidžiasi pastatomi į vietą. Jie dėkingi geros valios valdovui, kad šis nesiruošia jiems keršyti už praeities skriaudas.
Ironizuoju ne veltui - dėl tokios „gyvenkime draugiškai“ pjesės fabulos kontrasto su kaitria šiandienos geopolitine situacija norisi Shakespeare'o pjesę mažų mažiausiai dekonstruoti, paklausti jos klausimų, peržiūrėti, kaip ji kalbėtųsi su tikrove? Nes iš tiesų juk kas iš to, kad scenoje štai taip be vargo nuo gražių kalbų susitvarko pasaulis? Kas tuo norima pasakyti? Kur mus veda Jalakaso „Audra“? Net užskausta, kai, pjesės fabulai pasibaigus, į užkulisius pasuka Svobono Prosperas, pratęsdamas spektaklį savo išėjimu į realybę, - į vakarėjančią Kauno Laisvės alėją, gyvenančią 2023-aisiais, kur visai šalia tuo pat metu vyksta apie kolonizuotą protą mąstanti Kauno bienalė, o Kremlių savo verslo injekcijomis remiantis miesto hercogas, atsiprašau, meras švenčia trečią kadenciją. Rodos, štai čia jau atsiranda erdvės spektakliui prasidėti. Bet jis čia baigiasi.
Vietoj konflikto su realybe, Jalakasas smagiai vedžioja žiūrovą po pjesės geografiją. Štai matome visažinį, beveik magą - Dainiaus Svobono Prosperą, švelniai naivią, gyvybingą ir apie moterų emancipaciją dar tikrai nieko negirdėjusią Agnieszkos Ravdo Mirandą, galantišką, užsispyrusį, šelmišką Motiejaus Ivanausko Ferdinandą, dainuojantį, pakilų ir akimis žybsintį Martynos Gedvilaitės Arijelį ir daugybę kitų, apgirtusių, sutrikusių, it iš hipių vakarėlio pabėgusių pjesės klajoklių. Dailiai, ironiškai ir tvariai (naudojant tai, kas buvo teatro drabužinėje) aprengti, jie blaškosi teatro patalpose ir kartkartėmis užsuka į sceną. Galiausiai čia susirenka visi. Kam? Man regis, kad švęstų. Ką? Gal klystu, bet... meilę.
Būtent meilė Jalakaso sukurtoje „Audroje“ yra motyvas, tampantis spektaklio varikliu ir atsakymu. Regis, kad ir Prospero meilė dukrai Mirandai, ir atvykusio Ferdinando meilė Mirandai, ir Mirandos meilė jiems abiem, ir galiausiai Prospero meilė visiems yra tai, dėl ko buvo verta grįžti prie Shakespeare'o šiandien, kai į teatrą nemaža dalis visuomenės eina tam, kad pailsėtų nuo baugios realybės. Ir tai šiuo metu atrodo pakankamai validus argumentas kurti būtent tokią „Audrą“.
Iš tiesų paveikiausiomis spektaklio scenomis tampa visi tie susitikimai su Miranda. Pirmiausia - tėvo-dukters, paskui - romantiniai. Ivanausko ir Ravdo duetas - šio kūrinio gaivalas. Labai dera šių dviejų aktorių psichofizika. Režisierius juos paverčia, sakyčiau, vaikais, pirmąkart tyrinėjančiais kito ūgį, veidą, juoką, kosulį, akis. Savotiška „Riešutų duona“, savotiškas Vytauto Kernagio „Švelnumas kvepėdamas plūsta ir plūsta / Į žodį, į tylą, į mudviejų būstą“. Spektaklio Mirandą ir Ferdinandą sieja valiūkiška drąsa ir tyras infantilumas. Mirandos gestas - laukinis, nesuvaržytas, o Ferdinando - groteskiškai kilmingas, persmelktas grakštumo, veik choreografiškas. Saldu stebėti jų sceninio ryšio kelionę ir jos aktorinę kokybę.
Toks pat įdomus šalia Mirandos yra Dainiaus Svobono Prosperas. Ko gero, ypatingiausia jo scena - tai spektaklį atidarantis Prospero ir Mirandos dialogas, kuriame tėvas kalba lyg dukrai, bet į kamerą. Čia akimirką ištinka jaudulys, ar nebus Jalakasas Svobono aktorinėje gelmėje atkapstęs žiūrovui dar nematyto prado? Tai, kuo šiame dialoge tampa Dainius Svobonas, vėliau spektaklyje, deja, pranyksta: čia jame dera nuovargis ir vidinė jėga, tyli asmeninė tamsa ir mėginimas išlikti tėvu. Čia jis - šalta praėjusio laikmečio pop ikona, sakyčiau, savotiškas Davidas Gahanas iš depešų. Tai, kuo gali pavirsti šis Svobonas, be galo intriguoja. Tačiau nepavirsta - niekaip neperrašytas Prospero vaidmuo grąžina aktorių į pakilią valdovišką retoriką.
Spektaklio aprašyme teigiama: „Režisierius siūlo pažvelgti į bevardės salos gyventojus kaip į naujos, tobulesnės, geresnės žmonijos užuomazgą ir pamėginti įsivaizduoti ateitį, kurioje mitologinių būtybių, dvasių, nimfų vaidmenis perima dirbtinis intelektas“. Lauksiu recenzijos, kurioje kas nors išanalizuos spektaklį dirbtinio intelekto aspektu. Man pasirodė, kad DI realybė egzistuoja tik spaudos pranešimuose. Be kelių užuomazgų (scenografės ir kostiumų dailininkės Kristel Zimmer sukurtos žalios scenos, „Photoshop“ laukelį imituojančių struktūrų, vaizdo režisieriaus Emero Värko sodriai sintetinių projekcijų), dirbtinio intelekto dvasia taip ir nepaliečia spektaklio esmės. Juk nuo jo prisilietimo kiekvieną kartą pasidaro šiurpiai nejauku, kažkur iš labai toli ima spengti netikrumas. O čia - pasaka, dainos, ritualai, perukai, meilė, Miranda ir net Kunigunda. Teisingai, ta pati, vasariška - duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.
Iš spektaklio išeinu sumišusi: nežinau, ką jis norėjo pasakyti. Tik jaučiu, kad tai - dar viena teatro pasaka, leidžianti palaimingai būdrauti, vengiant realybės. Kartais atrodo, kad be pasakų žmonės pražūtų. Kartais - kad taip ir prapasakaujami ištisi dešimtmečiai.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
