Pakvietimus į režisieriaus Agniaus Jankevičiaus Rusų dramos teatre pastatytą spektaklį „Gronholmo metodas" pagal Jordi Galcerano Ferrero pjesę iš administratoriaus langelio dalino Beždžionė. Man individualiai ir visai netikėtai suvaidinta pakvietimo atidavimo intermedija priminė įdomiausią režisieriaus pastarojo meto pastatymą Kaune - Kanados dramaturgo Danielio Danis „trilogijos" kulminaciją „Gelbėkime meilę". Šį sprogdino socialinis, pilietinis pyktis, sukoncentruotas į Žmogaus Hotdogo personažo provokacijas suglumusios, bet įdėmiai klausančios ir girdinčios publikos atžvilgiu.
34 metų režisieriaus kūrybiniame bagaže „Gronholmo metodas" priskaičiuojamas kaip trisdešimtas pastatymas. Nuo režisūrinio debiuto 2001 metais Agnius Jankevičius kasmet vidutiniškai pastatydavo po du spektaklius, jau keletą metų režisierius dėsto LMTA, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Keista tendencija - savo pedagogo Jono Vaitkaus kūrybinio intensyvumo strategiją nuosekliai perėmusio Jankevičiaus meniškai sėkmingiausi projektai gimdavo būtent tais metais, kai menininkui tekdavo dirbti prie trijų ir daugiau projektų per metus. Jo kūrybinių interesų zona apsiriboja Vilniumi ir Kaunu, režisierius linkęs statyti spektaklius didžiausiuose, „brendiniuose" Lietuvos teatruose, prioritetą teikdamas Kauno nacionaliniam dramos ir Vilniaus jaunimo teatrams, nors nevengė projektų ir prestižinėse „nepriklausomose" struktūrose, kaip „Audronio Liugos produkcija" ir „Menų spaustuvė". Per dešimtį kūrybinio darbo metų Jankevičius subūrė stebėtinai ištikimą kūrybinių bendraminčių komandą - scenografė Laura Luišaitytė, video menininkas Vaclovas Nevčesauskas, keletas nuolat su režisierium dirbančių aktorių, vienijamų atsakomybės, panašios meninės pasaulėžiūros, kartais tos pačios teatrinės mokyklos. Jeigu reikėtų šį režisierių apibūdinti potencialiems darbdaviams (visų pirma visos Lietuvos valstybinių teatrų vadovams), galima būtų teigti maždaug: „Režisierius Agnius Jankevičius yra ambicingas, ant pasaulio pykstantis gabus intravertas".
Bent apytikslį šio apibūdinimo teisingumą įrodo tai, kad po labai sėkmingo „Prakeiktos meilės" pastatymo režisierius į saugų Lietuvos rusų dramos teatro užutekį grįžo tik po trejų metų. Agniui Jankevičiui šiuolaikinė ispanų dramaturgo pjesė, supriešinanti amžinuosius moralės įstatymus su šiuolaikinio pasaulio taisyklėmis, tapo pretekstu išreikšti valingą menininko protestą tiesiai į kaktą parsidavėliškai, valdžios manipuliacijoms ir aukso veršio garbinimui visada pasiruošusiai visuomenei. „Mums reikia šunsnukio, besidedančio doru žmogumi" - šis labai tikslus firmos, vykdančios darbuotojų atranką, kriterijus išprovokuoja smagų talentingų ir jau patikrintų statant „Prakeiktą meilę" aktorių Vladimiro Dorondovo, Valentino Krulikovskio, Valentino Novopolskij ir Julijos Krutko aktorinės meistrystės fejeriją. Režisierius apibrėžė spektaklio žanrą kaip žiaurybių, provokacijų ir beveik psichologinių kankinimų kupiną „darbo pokalbį". Bet jis tikriausiai nesitikėjo, kad jo eilinio sociopolitinio protesto kupiną meninį eksperimentą preciziška aktorių vaidyba, grįsta gera psichologinio teatro mokykla, pavers normaliu žiūrovišku, netgi komerciškai sėkmingu ir, matyt, ilgaamžiu projektu. Kokios dar aplinkybės galėjo išprovokuoti šį fenomeną - „Gronholmo metodą"? Lietuviškai-rusiškas teatrines tradicijas sulydęs spektaklis, režisieriaus siekiamybes sukurti socialiai aštrų, provokuojantį projektą pavertė „gerai padarytu", „gerą laiką" žiūrovui dovanojančiu ir labai atraktyviu, patogiu nei emocijų, nei smegenų nepertempiančiu žiūralu?
Jordi Galcerano Ferrero pjesės veiksmo stūmoklis - dialogai. Klasikinė struktūra griežtai laikosi vietos ir laiko vienovės principo, tekstiniame siužete tradiciškai aiškinamasi santykiai, atskleidžiamos paslaptys, iš spintų traukiami skeletai, nuplėšiami šydai ir kaukės. Dramaturgas pagardino tekstą ispaniškais prieskoniais - čia neapsieinama be tradicinio kenčiančio transvestito, netikėtai mirštančios mylimos ir nekenčiamos mamytės, nuo visuomenės slepiamo broliuko gėjaus ir kitokios „almodovarščinos". Režisierius, tikriausiai nesitenkindamas tik sodriu tekstu, prifarširavo sceninį veiksmą jau tradiciškai jo meniniam braižui priskiriamų video ir muzikinių skirtukų. Bandymas ironiškai suformuluoti būsimo scenos vaizdelio potemę pramirga gana vienodai kenčiančių, bet labai charakteringai bukų veidų galerija videoištraukose ir „nouneiminiu" repu muzikiniame fone. Labiausiai džiugina tai, kad aktoriai visoje šioje pseudosocialinėje šnekamojoje darbo pokalbio dramoje prisitaiko kaip aukščiausios prabos profesionalai - puikiai įvaldę seną gerą psichologinio teatro tradiciją, kiekvienas jų susikuria kuo tikresnes gyvenimo ir veikimo scenoje sąlygas. Ir galiausiai stebime plastišką, jautrų kiekvieno charakterio modeliavimą bei meistriškai, lyg ką tik, čia ir dabar gimstantį tekstą. Tik aktorių meistrystės dėka atsiranda galimybė pajusti švelnią užuojautą ir gailestį į sterilų biuro narvą sugintiems žmonėms. Būtent čia ir gimsta smagiausias Jankevičiaus spektaklio paradoksas - priešingai nei daugumoje jo ankstesnių spektaklių, „Gronholmo metode" mes matome gyvus žmones, - taip taip, ne klišes, ne ženklus ar deklaratyvius simbolius, o gyvus, jaučiančius, emocijomis besidalinančius ir netgi sugebančius pasišaipyti, atsilaikyti prieš absurdišką atrankos procedūrą žmones.
Tai, žinoma, labai sąlygiška. Man toks gyvų žmonių gyviems žmonėms kuriamas aktorių teatras yra svarbus ir reikalingas, nors kažkam tai atgyvena ar bevertis niekalas. Vertinimų ribos visiškai nusitrynė, ar ne? Aš tik leidžiu sau solidarizuotis su nuostabiai žmogišku, nepatikliu, azartišku ir net šauniai homofobišku aktoriaus Vladimiro Dorondovo kuriamu Fernando Portu. Trys personalo atrankos ekspertai akivaizdžiai aštria mizantropijos forma sergantį meilutį Fernando taršo visas dvi spektaklio valandas be pertraukos - ir vardan ko? Tam, kad dar kartelį įsitikintume, kad žmogus iš esmės yra geras Dievulio tvarinys, o visų megakorporacijų taip medžiojami šunsnukiai yra gal iliuzija, o gal ypač retas homo sapiens porūšis? Fernando Portas ne tik sugeba gan azartiškai išlaviruoti iš jam modeliuojamų išbandymų, bet ir, kaip tikras žaidžiantis ir gyvenimą lyg teatrą traktuojantis individas, pasistengia iš „Gronhplmo metodo" išspausti maksimumą paprastų, žmogiškų malonumų. Scena, kurioje Dorondovo personažas mėgdžioja ką tik meistriškai „žmogų užpakalį" suvaidinusį Valentino Novopolskio Karlosą Buenosą - viena smagiausių. Bet kokioje situacijoje žaidybiškumui, teatrališkumui atviras, meistriškai vaidinantis ir iš bet kokio „metodo" sausas išlipantis žmogus - kas begali būti smagiau XXI a. teatro žiūrovo akiai?
