Galbūt spektaklio kūrėjai galėjo radikaliau pasukti šiuolaikinės tikrovės link, nes dabar kartais susidaro įspūdis, kad užstrigta pusiaukelėje tarp pjesėje vaizduojamo XIX a. ir šių dienų.
„Miražo“ kūrėjai bando tikinti, kad jie supranta. Todėl spektaklis greičiau primena ne meniniu tyrimu pagrįstą kūrinį, bet duoklę žmonėms, apie kuriuos visuomenė beveik nekalba.
Ilgas „Respublikos“ ritualas baigiasi. Kaip ir kiekvienas ritualas, Twarkowskio ir Co seansas veikia dalyvį tiek, kiek dalyvis jame dalyvauja.
Tai santūri, klasikinė Théophile’io Gautier romantiško pasakojimo versija, papildyta savitais režisūriniais sumanymais ir keliais nematytais choreografiniais sprendimais.
Panašios formos spektaklių Lietuvoje beveik nėra, tad ką besakytų užsieniuose menų prisižiūrėję profesionalai, lietuviams dauguma „Respublikos“ patirčių tikrai bus naujos.
Respublika nesuskaičiuojama. O žiūrovo užduotis – tokia pati kaip aktorių: ne sutvarkyti betvarkę, bet surasti joje savo vietą.
„Alfa“ aiškiai deklaruoja, kad opera nebėra sofistikuotas prabangus žanras – jis gali atspindėti ne tik šiandieninio socialinio, bet ir muzikinio gyvenimo aktualijas.
Tik dabar pradedame suprasti tinklo taisykles: tai nėra pabėgimas nuo tikrovės, tai – prisijungimas prie hipertikrovės, kurioje viskas, ką darai, anksčiau ar vėliau tampa vieša.
Lietuvoje šimtmečio vertas operinis įvykis: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras uosto elinge pristatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“.
