„Austerlicas“ – tai šešių aktorių kūrybinis ir mažiausiai šešių personažų raidos procesas. Kodėl atrodo, kad jų turėjo būti daugiau?

Svarbiausia, ką pasiekia Lupos režisuotas „Austerlicas“, yra priminimas apie tai, kas buvo, ir apie gyvųjų atsakomybę liudyti.

Spektaklis „Saulės vaikai“ kupinas spalvingų antitezių, tragiškumą slepiančio komizmo, perteklinio šventiškumo, kurio fejerverkais sunku nuslėpti grėsmingą katastrofos ūžesį.

Pasirinkimas nagrinėti šią temą teatre yra stiprus socialinis gestas, rodantis, kad jaunoji karta mėgina, kiek tik įmanoma, suprasti ir atjausti.

Kuo istorija brutalesnė, kuo garsiau rėkiama, tuo sunkiau ją išgirsti. Tad labai keista, kai atėjus klausytis skausmingų paauglių išgyvenimų, juos išgirsti šnabždesiu.

„Austerlice“ muzika – tarsi miražas, o gal vaiduoklis. Kaip ir Austerlico tėvai – tai pasirodantys, tai pradingstantys pagrindinio herojaus atmintyje, iliuzijose, tikrovėje.

Tai vienas įdomiausių Krystiano Lupos režisūros bruožų: jis sukūrė metodą inscenizuoti prozą, kreipiant dėmesį ne į siužetą, o į jos esmę – pasakojimą ir stilių.

Yra tokių kūrinių, apie kuriuos norisi kalbėti, ir yra tokių, kuriuose norisi būti. „Respublika“ priklauso pastarajai kategorijai – apie ją nesinori rašyti, nebent dienoraštyje, nes tai subjektyvi ir intymi patirtis.