„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ sukuria sąlygas žiūrovui jaustis sutrikusiam, o tada, neužlaikydamas tokioje būsenoje per ilgai, pasiūlo nuorodą, kaip iš to išeiti.
Turėjo juk kažkada į „Remygos“ repeticijas ateiti režisierius ir dešimt kartų permalti dramaturgo medžiagą. Tik ne nužudant autorių, bet greičiau su juo dalijantis patirtimi, išmokant transformuotis pagal scenos logiką ir taisykles.
Dramaturgui Laurynui Adomaičiui ir režisieriui Antanui Obcarskui su suburta trupe pavyko pralaužti kažin kokią sieną visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime.
Gyventi Podolske – tarsi pro langą stebėti lėtai slenkančius savo gyvenimo metus. Rutiniška kasdienybė, apmaudas, nusivylimas – tokia šio miesto emocinė panorama.
Spektaklyje susipina fikcija, istorija ir šių dienų realybė, neįsakmiai formuojanti mintį, kad savita teisingumo forma nubunda iš asmeninių patirčių, palikusių rėžius sąmonėje.
Tris valandas filosofuojant temomis, kurios literatūroje ir spaudoje eskaluotos daugybę kartų, ilgainiui personažų konfrontacijos tiesiog nustoja jaudinti.
Jano Fabre’o „Nakties rašytojas“ leidžia Martynui Nedzinskui kurti prieštaringą personažą, kurio taip lengvai neperprasi, nenuteisi ir neišteisinsi, bet kuris gali pakerėti ir sugundyti.
Kartais norisi parašyti recenziją ne apie spektaklį, bet apie aktorių spektaklyje. Arba apie personažą. Pavyzdžiui, Alisą. Arba Aistę Zabotkaitę, atliekančią Alisos vaidmenį.
„Irano konferencijoje“ skamba daug deklaracijų, moralo, visažinystės. Ir tik lyg per sieną girdisi negailestinga Vakarų visuomenės kritika.
