Kodėl taip nutinka? Kodėl tas numanomas darbinio proceso įkarštis „neprasimuša“ – netampa spektaklio karščiu?

Ar tikrai mirties neišvengiamybė verčia būti nuolankesniems ir išmintingesniems?

Štai kaip viskas persipina „šitame keistame mieste“, arba, kaip Fotografo dainoje – „pilname vaiduoklių mieste“.

Spektaklis netikėtai ima ir parodo mums duris, už kurių galime sutikti ne monstrą, o tiesiog kitą, kurio stikliniame paviršiuje atsispindime ir mes patys.

Tarp operos ir oratorijos žanrų pasiklydusi „Semelė“ įtraukė į dinamišką spektaklį, kuriame muzikaliai judėjo choras, veikė spalvingi, smagiai pašaržuoti personažai.

Kai kam pjesė atrodo neišbaigta, tačiau man brangi asmeninė autoriaus patirtis, jaudina iki skausmo pažįstamos uostamiesčio vietos ir kiti išskirtinai klaipėdietiški motyvai.

Šiame dvikrypčiame kelyje bet kuri stotelė yra įdomi ir vertinga – tarsi kaleidoskopas, sudėliojantis vis naują kombinaciją, kuria norisi ir grožėtis, ir analizuoti.

Kam toks „pjesės skaitymas“ yra naudingas? Patikrinti aktorių atminčiai? Žiūrovų dėmesiui? Juk pjesę, kaip literatūros kūrinį, vienumoje skaityti kur kas įdomiau.