Spektaklis netyčia išduoda režisieriaus norą, kaip papasakoti istoriją, kad jos nesuprastum. Kaip visą veiksmą prifarširuoti judesių, riksmo, bėgiojimo – kad tik neišgirstume dramos.

Tai ne paprastas kūrybinis pamėgtos tematikos tęsimas. Tai visiškai nauja kokybė, netikėtai ir originaliai rodanti personažų dvasinę kelionę, kelionę, balansuojančią ant gyvenimo ir mirties ribos.

Spektaklio kūrėjų ir žiūrovų kolektyvinės pasąmonės požiūriu, katarsis pagrįstas džiaugsmu, kad turime „va tokį Vilnių, va tokią mūsų kaip nacijos istoriją“.

Šiek tiek klibantis dramaturginis pamatas kėlė papildomų klausimų, tačiau ir savotiškai tapo schematizuoto, nors punktyrinio, tarsi padriko, tačiau griežtai sustyguoto Mačiūno gyvenimo analogu.

Po „Schemų“ – Fluxus reiškinio pristatymo tarsi kokioje teatrališkoje konferencijoje, „Jausmus“ suvoki kaip „No theatre“ atsaką: težiūri įkvėpėjas į tai, ką įkvėpė.

Šiaurės Lietuvos teatras: Švarco „Šešėlis“ kaip noras revizuoti senas formas, Gogolio „Vedybos“ su žaismingu sarkazmu. Bandymai eiti pirmyn.

Šįkart teatras, tarsi persisotinęs fundamentalistų, priešų, chaoso ir išvarymo, imasi skleisti pozityvą. Žadėdamas išvarytiesiems vos ne „Rožinį gyvenimą“ Edithos Piaf stiliumi.

Cezaris Graužinis pasirenka scenoje sukurti pasaką, kur meilė iš pirmo žvilgsnio yra savaime suprantamas dalykas, nužudytieji atgyja, gėris nugali blogį ir vėl viskas būna gerai.