Olegas Kovrikovas iš spektaklio išvalė kažką daugiau, nei to reikėjo. Atsisakęs įmantrios režisūrinės formos, viską sutelkęs į aktorius, jis juos įspraudė į tam tikrus netikrumo rėmus.

Artūras Areima tyčiojasi ne iš pseudovertybių. Pajuokai išstatomos tikrosios vertybės, moraliniai imperatyvai – kilnumas, dora, pasiaukojimas, meilė.

Skuratova nerašo manifestų, tačiau ji, kaip ir modernistai, supranta, kad suskaidyti į atskiras dalis motyvai ir iš naujo sukonstruoti kūnai prikausto žvilgsnį.

Geriausia šiame spektaklyje – aktorių ansamblis, egzistuojantis sudėtingoje žanrų dermėje. Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.

Žiūrovas, jeigu tik pasiduoda pagundai, atsiduria Alisos situacijoje: to atsikąsi, paūgėsi, pasieksi raktelį, bet nepralįsi pro duris. Kitko paragausi – susitrauksi, ir raktas liko kažkur aukštai.

„Akmens” žiūrovai suprato, kad ir pas mus žydus žudė, ir kad kalti jaučiasi, ir kad prisitaikyti reikėjo, ir kad A. Jankevičius Europos Sąjungoje kaip laisvės balandis į spygliuotas vielas daužosi.

Būtinai perskaitykite pjesę ir nusipirkite spektaklio programėlę. Kad vėliau nenuobodžiautumėt. Užteks to, kad nuobodžiausite dėl nelabai žinoma kryptimi „išplaukusios“ idėjos.

Žaidžiama visuotinai priimtinu moralės suvokimu, normomis, herojiškumu, teatru ir jo veikimo būdais, romantizmu ir klasicizmu, Schillerio tekstu, Tarantino filmų įvaizdžiais ir muzika.