Juozapo Albino Herbačiausko istorija pagal Gytį Padegimą
JAH-2: Aš vis dar negaliu atsipeikėt... Sunki problema artėja: taip, kaip gyvenosi, jau nebus galima gyventi. Kaip reikės gyventi, kad gyvenimas turėtų kilnią prasmę? Nemokėjom būti broliais, seserimis (kalbu apie mūsų visuomenę), dabar gal išmoksim „broliavimo" politikos. Kaip suvaldyti bestiją, kuri apsėdo žmoniją? Ypač Lietuviai privalo tais klausimais susirūpinti, jeigu nori būti tauta, o ne kaimene... Baisios nelaimės pradėjo mūsų pasaulį kankinti. Ciklonai ir viesulos siaučia visur, miestus ir sodybas naikina. Žemė kas kartą nervingiau pikčiau dreba. Žmonės vis daugiau siunta ir nebežino jau, kaip gyventi, kam gyventi. Žemės klimatas keičiasi - gamtoj jaučiama anarchija. Šėtono kultas atsinaujina, auga, plečiasi. Užėjo naujų religijų mada. Falo kultas - madniausia dabar religija. Mažytė tauta Lietuva rizikuoja prarasti gyvybę! Blogai suprasta ir interpretuota demokratija gali būti baisesnė bestija už... To aš bijau... Juk dvasinė kultūra nyksta. Be jos neįmanoma tikra demokratija.
Ištrauka iš pjesės „JAH"
Juozapas Albinas Herbačiauskas mums - tarsi profilaktinis savęs patikrinimas. O tikriname save tam, kad žinotume, ar tinkamai gyvename. JAH - skamba tarsi smūgis. Sukrečiantis ir supurtantis. Tokia buvo ir ši asmenybė, skatinusi abejoti ir mąstyti. Jis buvo neparankus tiems, kurie „tik sau ropę skuta". Valdžia jį laikė persona non grata. Iš Lenkijos istorijos išbrauktas, į Lietuvos istoriją neįrašytas.
„Mūsų tautos don Kichotas, idealistas, kovotojas ir pranašas, bet nesuprastas, nes pralenkęs laiką. Net jo sakomi tekstai skamba kaip iš mūsų dienų! Jei tada į jo žodžius būtų įsiklausyta, gal būtume išvengę daugybės bėdų, kurios užgriuvo Lietuvą. O jei tai, ką jis sakė, išgirstume ir suprastume šiandien, tai mums daug duotų",1 - sako Gytis Padegimas.
„JAH", pastatytas Kauno valstybiniame dramos teatre, - daugiasluoksnis, įvairiapusiškas ir interpretacijų laisvę suteikiantis jau 100-asis šio režisieriaus spektaklis.
Jo fabulą detaliai atskleisti yra sudėtinga tiek dėl paties kūrinio struktūros, tiek dėl režisieriaus puoselėjamo postmodernistinio stiliaus. Padegimas šio kūrinio žanrą vadina „dokumentine fantasmagorija": „Viskas dokumentuota, mano teksto yra nedaug, tad viskas lyg ir autentiška, bet situacijos skamba fantastiškai, ir nežinia - gal jos buvo, gal jų nebuvo."2
Siužetas nėra vientisas, scenos kaleidoskopiškai keičiasi, iš dabarties tarsi laiko mašina nusikeliame į praeitį, vėliau grįžtame į dabartį, netikėtai, padedami videoprojekcijų, atsiduriame paralelinėje erdvėje, kurią režisierius vadina „postmodernistinių laikų skaistykla". Scenoje galime sutikti ir numirėlius, ir gyvuosius, ir pagrindinį herojų Juozapą Albiną Herbačiauską, kuris meta iššūkį pačiam Dievui ir gundo Šėtoną. Susipina veikėjų likimai, jie sąveikauja tarpusavyje palengvindami arba atvirkščiai - pasunkindami vieni kitiems gyvenimą.
Pirmosios spektaklio dalies veiksmas vyksta Krokuvoje. Pagrindinis veikėjas - modernistinės lietuvių literatūros pradininkas, pirmojo lietuviško almanacho Lenkijoje leidėjas Herbačiauskas dar jaunas, bet jau kupinas entuziazmo ir, aišku, labai kategoriškas. Jis sako prakalbas garsiajame kabarete „Žaliasis balionėlis", leidžia almanachą Gabija, aršiai gina savo nuomonę, kovoja už Lietuvos ir Lenkijos draugystę, ugdo tautinę savimonę. Kategoriškas ir nevyniojantis žodžių į vatą rašytojas turi aibę priešų, bet mažai draugų, yra „nepatogus", daug kas stengiasi jį nutildyti ir išgrūsti iš Lenkijos. Piktavaliams to pasiekti pavyksta, ir didžiai nusivylęs Herbačiauskas važiuoja į Lietuvą.
Antroji dalis apima rašytojo gyvenimą Kaune. Lenkijoje jis turėjo bent keletą lietuvių bendraminčių, o čia turi tik vieną draugą, kuris jam nori gero, - tai savaitinio kultūros, literatūros ir meno žurnalo Naujoji Romuva redaktorius ir leidėjas Juozas Keliuotis. Jiedu susitikinėdavo garsiojoje „Konrado" kavinėje, kur virte virė bohemiškas gyvenimas, - rinkdavosi visi Kauno intelektualai ir menininkai. Nė viena diena nepraeidavo be Juozapo Albino prakalbų ir dėl jų įsiplieksdavusių ginčų.
Herbačiauskas dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, studentai jį mylėjo, bet vadovybė negalėjo pakęsti. Neparankus jis buvo Lenkijai, nepritapo ir Lietuvoje. Stengėsi ir lietuviai iškrapšyti rašytoją iš Kauno. Tik kur? Atgal į Lenkiją! Čia labai tinka paties Herbačiausko žodžiai, pasakyti per vieną paskaitą: „Dvasia be vietos." Jis tarsi apibūdino save.
Šis ramybės drumstėjas jau ne pirmą kartą pasirodo Gyčio Padegimo spektakliuose: „Apie Herbačiauską pirmą kartą perskaičiau dar sovietų laikais Antano Venclovos knygoje „Jaunystės atradimas". Čia jis pavaizduotas kaip svieto perėjūnas, kvailys. Skaitydamas susimąsčiau ir pagalvojau: „Negalėjo taip būti. Juk dėstė Vytauto Didžiojo universitete, profesorių labai mėgo jo studentai. Anuomet apie jį daug kalbėta, rašyta, ir jis pats buvo nuolatinis Naujosios Romuvos autorius. Negalėjo būti toks, kokį jį pavaizdavo kairysis rašytojas. Tad po truputį rankioti, lasioti medžiagą apie profesorių pradėjau jau seniai. Pirmą kartą Herbačiauską pavaizdavau prieš 10 metų spektaklyje „Poeto sodnas" Maironio literatūros muziejaus sodelyje. Pristačiau kaip alchemiką, sukūrusį gyvybės eliksyrą. Profesoriaus figūra šmėstelėjo ir mūsų su Giedriumi Kuprevičiumi pastatytoje operoje „Kipras, Fiodoras ir kiti" pagal Herkaus Kunčiaus libretą. Tada buvau jau daugiau „atkasęs" medžiagos apie Herbačiauską. Pagalvojau, kodėl ši unikali asmenybė turėtų būti nuošalėje? Juk iš esmės tai žmogus, kuris dėl minčių svarumo, be to, būdamas ekscentriškai originalus, mūsų kultūrai yra labai įdomus. Juk jis buvo „Rūtos" draugijos siela, 1907 m. Krokuvoje išleido pirmąjį lietuvių literatūros almanachą Gabija, skirtą Antanui Baranauskui atminti. Tai pirmasis moderniosios mūsų literatūros pristatymas, pralaužęs senovinės patriarchalinės „Dėdžių ir dėdienių" epochos ledus. Herbačiauskas labai greitai rado bendrą kalbą su jaunąja Lietuvos kūrėjų karta. Beje, jis vos netapo penktu „keturvėjininku."3
Būtent didelis susidomėjimas, bandymas suvokti tą laikotarpį, perprasti jo asmenybes ir paakino režisierių imtis šio spektaklio.
Kadangi pjesės apie Juozapą Albiną Herbačiauską nebuvo, o režisierių apėmė didžiulis noras atskleisti šio išskirtinio asmens charakterį to meto visuomenės gyvenime, apmąstyti jo likimą, nusprendė pjesę parašyti pats: „Ilgai rinkau informaciją iš knygų, iš archyvų, iš rankraščių, iš senų laikraščių ir dėsčiau po kruopelytę. Supratau, kad nežinomą, negirdėtą Herbačiauską reikėtų pristatyti „iš vidaus". Jis rašė pirmuoju asmeniu - kad tai jis pats veikia, dalyvauja, todėl buvo lengva jo kūrinius susieti su dokumentais pagrįstu jo gyvenimu. Pjesėje Herbačiausko kūryba ir gyvenimas susipina, viskas vyksta tarsi fantasmagoriškame sapne - neaišku, kas buvo, o ko nebuvo."4
Spektakliui tai suteikia mistikos ir paslapties. „Jis buvo ir magas, mokėjęs užhipnotizuoti žmogų... Taigi ir man nutiko keistų dalykų. Sėdėjau Kauno viešosios bibliotekos Retų spaudinių skyriuje, pasiėmęs to meto laikraščių šūsnį. Nežinojau, kur ieškoti medžiagos apie Herbačiauską arba jo spausdintų straipsnių Jaunučio Vienuolio slapyvardžiu. Staiga atsiverčiu vieną ir matau antraštę: „Profesorių Herbačiauską išsiunčia iš Kauno." Dar įdomiau pasidarė, kai netikėtai pačiam sau sutikau žmonių, su kuriais jis yra bendravęs. Maironio literatūros muziejaus darbuotojos padėjo rasti net cenzūros atmestų ir išbraukytų jo straipsnių..."5
Pjesėje mažai jos autoriaus žodžių, daugiausia viskas dokumentuota ir paremta realiais tikrų asmenybių gyvenimo faktais.
Rugsėjo 22 d. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje įvyko konferencija, skirta Naujosios Romuvos leidėjo 110-osioms gimimo metinėms, kartu buvo įteikta 2012 m. literatūrinė Juozo Keliuočio premija. Jos laureatu tapo pjesės „JAH" autorius ir režisierius Gytis Padegimas už originalų scenarijų, paremtą autentiškais tekstais iš rankraščių, laiškų, knygų, senosios spaudos, ir už netradicinį režisūrinį sprendimą, prikeliant iš užmaršties išskirtines tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų asmenybes, tarp jų ir Juozą Keliuotį, kurio paveikslas įtikinamai perteiktas scenoje.6
Gilindamasis į Herbačiausko gyvenimo vingius, režisierius sakosi supratęs, kodėl rašytojas buvo laikomas „varijotu", kvailiu, būrėju iš rankos. O ir mums jis yra tik legenda, kaip teigia Viktorija Daujotytė Herbačiausko poezijos rinktinės „Erškėčių vainikas" įžangoje. Rašydamas pjesę Padegimas rėmėsi Eugenijos Vaitkevičiūtės knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas", o perskaitęs Mindaugo Tamošaičio knygą „Didysis apakimas" apie lietuvių kultūros veikėjų, ypač rašytojų, kairėjimą tarpukariu, priėjo prie išvados, kad Herbačiauskas tapo persona non grata, nes tiek valdžiai, tiek kultūrinei bendruomenei buvo nepatogus pirmiausia dėl antikomunistinių savo pažiūrų. Paradoksalu, bet jis bene tiksliausiai suprato, kaip pavojinga Lietuvai „flirtuoti" su Sovietų Sąjunga. Apie tai, kaip ir apie viską, jis kalbėjo aštriai, sarkastiškai, žodžio kišenėje neieškodamas.7
Gali pasirodyti, kad spektaklis „JAH" yra apie politiką, bet režisierius tą kategoriškai neigia, nes jam svarbiausia buvo atskleisti erškėčiuotą rašytojo likimą ir vidinę dramą.
Pjesė labai įvairiapusiška, kampuota, komplikuota, kaip ir pati Juozapo Albino Herbačiausko asmenybė. Į pagrindinį veikėją galima žvelgti ir kaip į tautos herojų, kovojusį už tiesą, norėjusį „gyventi stebuklu", ir kaip į „demoną varijotą", drumstusį žmonėms ramybę. Viskas priklauso nuo to, per kokią prizmę žiūrėsime. Gytis Padegimas rašytoją pristatė kaip tragiško likimo idealistą.
Spektaklyje yra du pagrindiniai personažai - tai jaunasis Juozapas Albinas (Mikalojus Urbonas) ir vyresnysis Herbačiauskas (Sigitas Šidlauskas).
Mikalojus Urbonas įkūnijo dar jauną, bet gyvenimo jau mėtytą ir vėtytą maksimalistą, žmogų, nuolatos keliantį klausimus, dar neužtikrintą, bet jau nujaučiantį, koks kelias veda tiesos link. Ypač svarbi personažo dievoieškos linija. Nuolatiniai konfliktai su Dievu, su Šėtonu, su savimi ir su aplinkiniais - neatsiejama Herbačiausko gyvenimo dalis. Tai drąsus plataus užmojo žmogus, nesuprastas, vadinamas šarlatanu. Nepripažįstantis visuomenės normų: „Aš nenoriu gyventi sociologijos nustatyta tvarka! Aš noriu stebuklu gyventi!" Šie žodžiai geriausiai apibūdina jo troškimus, gyvenimo sampratą. Jis nori tarnauti žmonėms ir gėriui, būti „gyvenimo artistu".
„Norėdamas negalėjau, nemokėjau prie gyvenimo prisitaikinti, - sako jis. - Aš norėjau, bet nemokėjau išmokti realaus gyvenimo nebylių kalbos."
Ir tai siutino aplinkinius.
Vyresnysis Juozapas Albinas (Sigitas Šidlauskas) brandesnis, daugiau išgyvenęs ir patyręs, jau žinantis savo tiesą ir ją teigiantis. Nusivylęs žmonėmis, kerštingas. Tiesmukas, viską sakantis be užuolankų, atvirai ir karštai su visais besiginčijantis. Besirūpinantis literatūros, teatro, meno, kūrybos likimu, skatinantis būti laisvais kūrėjais, laisvais žmonėmis. Nujaučiantis Rusijos keliamą grėsmę, pranašaujantis ateities įvykius, bet nejaučiantis baimės: „Gyvenimas rodo man liežuvį, o aš jam rodau špygą..."
Sigitas Šidlauskas už šį vaidmenį buvo apdovanotas 2012 m. Fortūnos statulėle.
Kiti spektaklio aktoriai ne prasčiau atlieka jiems skirtus vaidmenis. Inga Mikutavičiūtė, sukūrusi Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės paveikslą, įtikinamai žemaičiuoja. Sauliaus Čiučelio suvaidintas Adomas Jakštas, „dogmatiškos literatūros apologetas",8 „dekadentiškos" kūrybos priešas, itin charakteringas ir sodrus.
Spektaklio pirmojoje dalyje iš po žemių ištraukiami Herbačiausko bareljefai, nupučiamos dulkės. Tai rodo, kad veikėjas yra prikeliamas, apie jį kalbama, jis jau nebebus pamirštas.
Pirmame veiksme pasirodanti Vaidilytė yra metaforizuota. Kaip žinome, vaidilytės (kitaip vaidilutės) yra mergelės, dievų tarnaitės. Liaudiškai ūturiuodama apie prarastą bernelį, iš tikrųjų ji byloja apie prarastą šalį, apie liūdną savo lemtį. Dainuodama ji klausia: „Kam gi n'išgalėjot/ Ir mane apleidot/ Kitą pamylėjot/ save pavergt leidot?"
Kitoje scenoje Juozapas Albinas Herbačiauskas pristato savo išradimą, mašiną/poetą/homunkulą: „Jo pilvas fabrikuoja popierį, jo tulžis - rašalą ir dažus, akloji žarna - plunksnas ir paišiukus; širdis rašo rankraščius; plaučiai - spaustuvė, smegenys - raidės (byra pačios į raidžių dėtuvę), inkstai - korektoriai; gerklė - kanceliarija; per burną išeina jau atspausdinta knyga, rankos knygas dalina, kojos nešioja."
Spektaklio scenografė Birutė Ukrinaitė sukūrė autentišką, bet kartu mistišką aplinką. Muziką parinko kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Kadangi dažniausiai veiksmas vyksta arba Krokuvos kabarete „Žaliasis balionėlis", arba Kauno „Konrado" kavinėje, dainos yra pramoginio, estradinio pobūdžio. Neringos Nekrašiūtės atliekami „Obelų žiedai", sukurti pagal Kazio Binkio trioletą, yra tarsi balzamas širdžiai.
Spektaklio veikėjų judesiai itin plastiški, tai pasireiškia per šokius, kurių spektaklyje nestinga. Šokis sudėlioja akcentus. Pirmojoje dalyje, kai veiksmas vyksta Krokuvos kabarete „Žaliasis balionėlis", visiems šokant lenkišką šokį, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ima protestuoti sakydama: „Aš po polskiemu nestrapaliosiu!" Pasičiupusi šalia esančius porą lietuvių, skambant moderniai muzikai, šoka lietuvių liaudies šokį, tuo išreikšdama savo tautinį individualizmą ir lietuvišką dvasią.
Scenografija (Birutė Ukrinaitė, videomenininkas Simonas Glinskis), choreografija (Andrius Kurienius) ir muzika (Giedrius Kuprevičius) labai padėjo režisieriui sukurti įtaigų, jaudinantį ir gyvą kūrinį.
1 Šimtąjį spektaklį režisierius kuria apie lietuviškąjį Don Kichotą. Monika Jašinskaite, Literatūra ir menas, 2011-02-04 nr. 3317, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17619
2 Ten pat.
3 Kas jūs, profesoriau J. A. Herbačiauskai? 2011- 05 -05. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/kas_jus_profesoriau_ jaherbaciauskai/,print.1
4 Šimtąjį spektaklį režisierius kuria apie lietuviškąjį Don Kichotą...
5 Kas jūs, profesoriau J. A. Herbačiauskai? http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/kas_jus_profesoriau_jaherbaciauskai/,print.1
6 Kronika Nr. 35 (3395). http://literaturairmenas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=240:nr-35-3395-2012-m-rugsejo-28-d&catid=109&Itemid=224
7Šimtąjį spektaklį režisierius kuria apie lietuviškąjį Don Kichotą...
8 Gediminas Jankus, Pranašiškas idealisto kūrėjo iššūkis nūdienai.
