Visiškai tyliai praėjo vieneri metai, per kuriuos Gruzijos teatro „Budrugana - Gagra" režisierius Gela Kandelaki dirbo su ansamblio „Degam" aktoriais. Žinia, gruzinų teatras iš Tbilisio veikia daugiau nei 15 metų, tačiau iki šiol yra vadinamas vieninteliu tokiu teatru pasaulyje. O „Degam" aktoriai be konkurencijos gali vadintis vieninteliais lietuviais, sukūrusiais spektaklį, kuriame profesionaliai dirbama rankų šešėliais. Režisierius Gela Kandelaki drauge su Vytautu V. Landsbergiu pasirinkę pastarojo apsakymą „Berniukas ir žuvėdros" sukūrė spektaklį, kuriame draminės scenos jungiamos su rankų šešėlių technika.
Vytauto V. Landsbergio knyga „Berniukas ir žuvėdros" pasakoja apie tėvų skyrybų, mamos ligos, galiausiai - senelio mirties prislėgtą berniuką Mykolą, kuris paguodą atranda prie jūros pas mažas žuvėdras - čia jis gali pamiršti visa, kas jį kankina žmonių pasaulyje, ir žaisdamas su paukščiais pajusti sielos pilnatvę. Pats Landsbergis išskirsto istorijos erdves į materialųjį žmonių ir dvasingąjį žuvėdrų pasaulius - būtent jiems atskleisti tikslingai pasirinkta draminė ir rankų šešėlių išraiškos formos.
Prieš keletą metų teko stebėti teatro „Budrugana - Gagra" spektaklį Keistuolių teatre. Žinoma, nematyta ir puikiai atidirbta technika paliko didelį įspūdį, tačiau pats spektaklis įdomumą prarado vos nustojus stebėtis „kaip jie tai padaro?". „Berniuko ir žuvėdrų" kūrėjai pasirinko formą, kuria suteikė šešėlių scenoms kur kas daugiau dinamikos: leidžiant prabilti šešėliais kuriamiems personažams bei vienu metu veikiant ir šešėliams, ir gyviems aktoriams, spektaklis įgavo gyvybės, tapo paveikesniu scenos kūriniu.
Galbūt nederėtų iš esmės skirtingų atlikimo technikų statyti į vieną gretą, tačiau kalbant apie „Berniuką ir žuvėdras" to nedaryti sunku. Abiejų technikų įvaldymo kokybė nepaprastai skiriasi. Rankų šešėliai spektaklyje atrodo kur kas gyvesni ir tikresni nei pačių aktorių vaidinami personažai. Paradoksaliausia - šešėlius kuria ir įgarsina ne tie patys žmonės (žuvėdrų balsais kalba Veronika Povilionienė, Morta Landsbergytė ir Rusnė Vilčinskaitė, paukščių šešėlius kuria Virginija Kuklytė, Indrė Mickevičiūtė bei Šarūnas Gedvilas), tačiau tekstas ir judesys dera labai organiškai. O gyviems aktoriams tokios organikos pristigo daugybę kartų.
Šešėlius keičia drama - labai paprastai (ir, deja, prastai) parodytos Mykolo ir jo šeimos kasdienybės, problemų scenos. Jokių daiktų, vos keletas abstrakčių dekoracijų ir po sceną vaikštinėjantys aktoriai - toks pats minimalizmas, kaip ir rankų šešėlių teatre. Tačiau panašu, kad už ekrano aktoriai jaučiasi kur kas jaukiau nei išlindę į matomą scenos dalį. Dažniausiai jie atrodo visiškai abejingi tam, apie ką šneka. Scenos primena pirmųjų kursų vaidybos studentų etiudus aš duotose aplinkybėse, tačiau net ir taip žvelgiant atrodo keista, kad visi personažai visiškai vienodi. Galbūt režisierius neleido specialiai vaidinti personažų amžiaus, tačiau iš aktorių vaidybos buvo sunku suvokti jų santykius, atrodė, tarsi visi jie priklausytų vienai amžiaus, brandos, patirties kategorijai, - šiuos dalykus atskyrė vien tekstas (kuris, deja, girdėjosi silpnai). Dažnai aktoriai veikė tarsi būtų išmokę ir atidirbę reakcijas be jokios organikos, - atrodė, tarsi matytų priešais save tipažus, kuriuos reikia vaidinti, ir kurtų personažą apibūdinančius ženklus. Labai ribota vaidinančiųjų judesių skalė - pavyzdžiui, Indrės Mickevičiūtės vaidinama Mykolo mama kaskart akcentuodama žodį ar sakinio dalį tiesia į priekį rankas. Taip ženklais aktoriai parodė tai, kas reikalauja pajautimo, lemiančio organišką plastiką.
Galbūt aktoriams nepasisekė sukurti jautrių personažų dėl neaiškiai suformuluotų režisieriaus uždavinių (dramines scenas režisavo Vytautas V. Landsbergis). Pačių aktorių vaidinamos scenos apskritai siaubingai padrikos. Mykolo (Alikas Kazlovas) gyvenime įvyksta daug tragedijų ir spektaklyje bandoma jas visas parodyti kaip svarbiausias. Tekste kiekviena scena turi kulminaciją, kone iš visų jų būtų galima sukurti po spektaklį. Tuo tarpu visos scenos čia abstrakčios, kiekvienoje paminimas įvykis, tačiau nei emociškai, nei veiksmiškai jis neplėtojamas. O scenų trukmė sufleruoja, kad jos yra ne mažiau (o gal ir daugiau) svarbios nei šešėlinis žuvėdrų pasaulis. Dėl daugybės beprasmiškų veiksmų (menamų lapų dėliojimo, vaikščiojimo pirmyn atgal, menamos kuprinės užsidėjimo...) veik viskas pradeda atrodyti vienodai nebesvarbu - patys aktoriai nedėlioja akcentų, neaiškūs personažų lūžiai, kurių tekste nestinga.
Apskritai spektaklio struktūra sudėliota neaiškiai: istorija tarsi turėtų pasakoti apie Mykolo klajones tarp žmonių ir žuvėdrų pasaulių, tačiau berniukas netampa jungiamąja grandimi. Jis veikia žmonių pasaulyje, o žuvėdrų scenos dažnai lieka vien komentarais apie Mykolo situaciją namuose. Pasauliai nėra nesusiję, nes berniuko šeimos scenos atrodo tuščios, o žuvėdros apie tai, ką mato, kalba kaip apie itin skaudžius dalykus. Žuvėdrų šešėliai ir pasakojimai istoriją atskleidžia kur kas jautriau nei aktoriai savo vaidyba.
Pačios „Berniuko ir žuvėdrų" istorijos bei žuvėdrų dėka spektaklis tampa šiltas, šviesus ir dvasingas. Jei to nepertrauktų nesutvarkytos Mykolo namų scenos, spektaklis galėtų būti atgaiva sielai, - tai, apie ką ir kaip kalbama Kandelaki ir Landsbergio spektaklyje, greičiau reikia jausti nei suprasti. Grynas gėris teatre pasitaiko retai ir tikrai gaila, kai aktorinės bei režisūrinės problemos jį užgožia. Galbūt užtektų, jei patys aktoriai suvoktų, kiek to gėrio slypi jų pasakojamoje istorijoje.
