Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta.

Tekste taip ir nesusitinkantys politiniai avantiūristai Borisas ir Dmitrijus yra tarsi vienas kito atspindžiai. Spektaklyje ši tema visiškai nėra išplėtota ir, spėju, kad būtent dėl to Borisas Godunovas atrodo tarsi… joks.

Ne taip dažnai teatrai nudžiugina mažuosius žiūrovus naujais muzikiniais spektakliais, o lietuvių kūrėjų darbų pasitaiko dar rečiau.

Buvo juokinga, kai šešiolikos per LRT žiūrėdavau „Pagauk kampą“. Buvo. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi juoktis iš teatrinių žaidimų, kuriuose tiesiog manipuliuojama kontrastais, dinamika, bet ne turiniu.

Koprodukcija papildyta lietuviškais akcentais: išnyra Baltijos kelio, Vilniaus Katedros aikštės vaizdai, Lietuvos vėliavos. Sakytum, menininkai atidavė duoklę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui.

„Didvyrių aikštėje“ susitinka keli aktyvūs veikėjai – Lupos režisūra, Bernhardo kūrybos kalbiniai aktai ir lietuvių teatro tradicija. Net jei spektaklis nepavyktų, šis polilogas būtų vertas studijos

Žiūrovams įprasta jaustis užkulisiuose, iš kurių stebi artistus, kurie gali būti netobuli, kvaili, o žiūrovai gali jaustis protingi, stabilūs. Sprendimas apšviesti žiūrovų salę tai sugriauna. Jie tampa tokie pat pažeidžiami.

Kaip sakė vienas išmintingas žmogus iš kaimo, „Geram žmogui iš Sezuano” trūksta atpažįstamumo, kuriuo „Išvarymas” papirko daugumą žiūrovų. Bareikio spektaklyje atpažinti save, savo draugą ar giminaitį sunkiau.