Visos istorijos ir jos herojų reakcijų, pasirinkimų paradoksalumas atsiranda iš to, kad jų gyvenimą, panašų į „penktajame puslapyje“ aprašomus kriminalus, siūloma keisti kitu kraštutinumu – visiška šviesa.
Audronės Girdzijauskaitės tekstas, pasižymintis sodriu autentiškumu, iškelia Vitalijų Mazūrą kaip realų, gyvą asmenį, kūrėją, pažinusį ne tik pripažinimo palaimą, bet ir netikėtumų iššūkius.
Kaip pasakytų pats režisierius: „Pasaulis eina iš proto, o mes gilinamės į žmogaus egzistencines paslaptis.“
Tai jokiu būdu nėra teminis ar nišinis pasirodymas, skirtas siaurai problematikai. Tai veikiau mąstymas apie mąstymą, dekonstruojant ir aiškiai parodant akimirkos sąrangą, jos svarbą.
Tai ne televizijos ekranų Vytautas ir ne „Kabareto tarp girnų“ koncertas, kuriame pavyks uždainuoti kartu. Režisierius tam pamėtėjo ir ironijos.
Dažnai lietuvių aktoriams prikišama pilietiškumo stoka ir pozicijos neturėjimas. Iš dalies dėl to galima „kaltinti“ mūsų teatro tradiciją, kur žaidimas ir teatrališkumas ne atskleidžia, o veikiau užgožia ir maskuoja individualų ir asmenišką santykį su tikrove.
Galbūt Lietuvos rusų dramos teatras pradėdamas naują sezoną nori mums pasakyti: „All you need is love“?
Bananas, atvaizduotas ir anotacijoje, ir valgytas teatrinio vyksmo metu, aiškiai koreliavo su poparto atstovo Andy Warholo meniniais simboliais. Tačiau didelės įtakos pačiam performansui neturėjo.
Nostalgija turbūt tuo ir ypatinga, kad šio jausmo akivaizdoje moralinių vertybių skalė tegali rodyti kraštutinę vertę. Visišką gėrį bei tiesą. Ir, žinoma, visišką blogį, kuris beveik visada tampa būdingas iš esmės supuvusiai ir pakrikusiai dabarčiai.