Garsas apie dar vasarą išleistą Vilniaus mažojo teatro premjerą, Tomio Janežičiaus spektaklį „Dėdė Vania“, pasklido plačiau nei, ko gero, planuota. Nemačiau to, kas vyko premjeros dieną, kai vietoj pagrindinio aktoriaus į sceną lipo pats režisierius. Tačiau galiu įsivaizduoti, nes analogišką situaciją kažkada stebėjau Vilniaus Jaunimo teatre vykusio Erico Lacascade'o spektaklio „Balkonas“ premjeros metu: režisieriui užlipus į sceną, vaizdas priminė ne spektaklį, bet jo parodiją. Jei reikėtų pasakyti nė kiek nepadidinus - buvo klaiku.
„Dėdės Vanios“ situacija, žinoma, kitokia, nors mačiusieji premjerą irgi neatrodė laimingi. Tačiau audros nuslūgo, Tomis išvyko, o Arūno Sakalausko Dėdė Vania grįžo į sceną. Grįžo sąmoningai žiūrovams prisistatydamas esąs Arūnas, kuris neturėtų vaidinti Dėdės Vanios. Grįžo prašydamas žiūrovų tik įsivaizduoti, kad jis - Dėdė Vania, kad štai jis turėtų dėvėti drabužius, kuriuos laiko rankose, ir avėti šlepetes, kurių neavi. Tai, kad aktorių trupė nutarė nebėgti nuo to, kas įvyko, o tai pakomentuoti, perkelia spektaklį iš vakuuminio teatro gyvenimo į teatro kaip visuomenės reikalo teritoriją. Tai - sąžiningas ir atviras meninis sprendimas, kuris atrodo toks vertingas, kad net gaila vėliau pamatyti Arūną grįžtantį į sceną jau įsikūnijusį, virtusį nebe įsivaizduojamu, bet tikru Dėde Vania su tikrais vaniškais drabužiais.
Ir vis dėlto, nepaisant visų nesusipratimų, Tomio Janežičiaus „Dėdė Vania“ - jeigu leisite man taip pasakyti - tapo labai žiūrovišku spektakliu. Niekas čia neslepia darąs teatrą, tarp auditorijos ir scenos vyksta nuolatinė, bet neįkyri apykaita. Su žiūrovais čia atvirai flirtuojama, meniniai sprendimai priiminėjami tarytum vietoje. Geriausiai būdą, kuriuo operuojama šitame pasaulyje, nusako purvo kelionė: kai namo su visa palyda grįžta Serebriakovas (aktorius Arvydas Dapšys) purvinais batais, ir per mažai purvini batai čia pat vietoje papildomai tepami purvu, o Indrės Patkauskaitės Jelena, stebėdama storinamą purvo sluoksnį ant savo aukštakulnių, pasako „man užteks“, paaiškėja, kad čia ne eina gyvenimas - čia juokingais, bet XXI amžiuje vis dar realiais teatro darymo metodais daromas teatras.
Turbūt atviriausią kelionę nukeliauja spektaklio šviesos: čia šviečiama arba ten ir taip, kur ir kaip prašo aktorius, arba šviesų planas eina specialiai kažkur pro šalį, apšviečiant kažką kita, kas visai neprašo būti apšviestas. Šviesos alogika (šviesų dizaino autoriai - Tomis Janežičius, Branko Hojnikas, šviesų dailininkas - Vilius Vilutis) diktuoja, kaip suprasti šitą dekonstruotą teatrą: šviesos srautas čia kreipiamas į kojas, o ne į veidą, veikiausiai ne todėl, kad tuo norima kažką pasakyti. Visi šie žaidimai čia, regis, tik tam, kad žaistų su žiūrovu ir jį erzintų, kad sustabdytų tapatinimosi ir psichologinio priėmimo procesus ir atsiviliotų jį į teatrą kaip į reikšmių kūrimo laboratoriją (nors realistinio melo čia taip pat netrūksta). Momentais, kai aktoriai flirtuoja su žiūrovais ar atsiriboja nuo savo kuriamų vaidmenų, sceninė realybė nesustoja ir nesutrinka - ir tai tik įrodo, kad čia veikia režisūros kaip atviros laboratorijos metodas.
Todėl kai eidama namo išgirstu kažką dalijantis įspūdžiais apie vėl grįžusį realistinį teatrą su tikra dešra ir duona, noriu labai nesutikti. Jeigu tai - komentaras natūralistinei kaimo virtuvei, reikia turėti minty, kad šiandien atkurti vos ne serialo filmavimo aikštelės dokumentalumą teatre tapo madinga. Ką tik „Sirenose“ viešėjusio Kornélio Mundruczó spektaklyje „Moters dalys“ taip pat buvo tikra virtuvė, tikra orkaitė, kurioje kepė tikra antis; buvo ir tikra vonia su tikra santechnika. Tikra ir net perkrauta buitis būdinga ir to paties Mundruczó darbui „Gyvenimo imitacija“, Łukaszo Twarskowskio „Respublikai“ ir daugeliui kitų lietuvių žiūrovams matytų šiuolaikinio teatro pavyzdžių. Reikėtų pabrėžti, kad dabartinė natūralistinė scenografija veikia ne kaip laikmečio iliustracija ar realizmo liekana, bet kaip labai dabartiškas užtsitęsęs kino kadras, kurio perimetru juda gyvas žmogus. Teatro teoretikė Cyrielle Garson apie tokią šiuolaikinio teatro būtį yra pasakiusi: „Tai - ne realizmas, o realybė“, ir aš su ja noriu sutikti.
„Dėdės Vanios“ virtuvėje irgi verda tikri makaronai ir stovi tikra viryklė (scenografas - Branko Hojnikas). Tačiau gabalas smulkmeniškos tikrovės čia atkuriamas ne tam, kad simuliuotų realybę, o būtent tam, kad ją sukeistintų ir kvestionuotų. Tomio Janežičiaus režisūroje natūralistinės aplinkos kartotę matau kaip klausimą realizmui: ką tu čia veiki? Ir kaip tu čia veiki mus, būdamas įspraustas į milžiniškos medžio plokščių struktūros patį kamputį? Kas tu toks iš viso?
Panašia - ne deklaravimo, kad aš esu spektaklis, bet tyrinėjimo, ar aš esu spektaklis - logika, mano manymu, remiasi ir praėjusio amžiaus rokeriais apsimetančių (šitą žodį čia vartoju labai sąmoningai) aktorių veikimo principai. Jie čia - ir šio spektaklio veikėjai, ir kitų spektaklių prisiminimai, ir paprasčiausi žmonės, kurie vienas kito klausia, ką tu čia apsirengęs? kaip tu čia apšviestas? Kiekvienas personažas čia gali būti skaitomas self as content būdu, kai net nesvarbu, kokia dramaturgija, - svarbios asmenybės, tampančios turiniu, ir jų reakcijos į šitą teatrą, kurį jos pačios kuria čia ir dabar. Šia prasme įspūdingiausias šitos aikštelės Astrovas. Jį kuriantis Martynas Nedzinskas, rodos, turi atskirą nuomonę apie Čechovo Astrovą, Janežičiaus Astrovą ir netgi savo paties Astrovą, ir visos tos nuomonės veikia kartu. Martynas čia žaižaruoja; be galo įdomu stebėti jo veikimo liniją, kurioje darniai įtelpa net absoliutus girtumas. Nes girtutėliame Nedzinsko Astrove vis tiek išlieka saviironija ir atsisiejimas.
Kritikai mėgsta apverkti tas „Dėdės Vanios“ versijas, kuriose nelieka juoko. Tomio Janežičiaus versijoje dėl to rūpintis neteks: čia gerą komediją kuria net ne tiek dramaturgija, kiek pasirinktas aktorių egzistavimo būdas. Būtent savistaba ir spektaklio komentavimas jame veikiant čia kuria didžiausią ironiją, kurioje telpa ir šiuolaikiniai anekdotai - Nausėdijos, dezinfekcija dūmais, plaukai, atsiradę greta sielos (nes žmoguje viskas turi būti gražu), per vibratorių sklindantis Jūratės Brogaitės Motinos balsas, Vanios lakierkų-pižamos-švarko derinys ir virtuvėje kraunamas teatrališkas motociklas. Spektaklis išsimuša iš trajektorijos kaip tik tais momentais, kai nuo aktoriaus kaip turinio grįžtama prie dramaturgijos kaip turinio, kuriame - nedera pamiršti - yra reikšmingų monologų apie gyvenimą. Tai, kad jiems palikta reikšmė, kad nuo jų neatsiribota taip, kaip atsiribota nuo vis krentančių perukų (pamečiau galvą!), laboratorijos kontekste atrodo tarsi klaida. Paskutinis psichologizuotas Sonios (aktorė Ilona Kvietkutė) monologas tiesiog sunaikina spektaklį kaip save stebinčią būtybę ir sugrąžina mus į teatro kaip melo režimą. Gražiausi Sonios momentai - kai ji stovi veidu į sniego mašiną ir kai sustingsta veidu į žiūrovus, po monologo apie grožį. Šitame vien tik žvelgiančiame veide galima įstrigti ilgam - nes jis nenori ko nors reikšti, jis tiesiog yra.
Keista, bet atsiribojimu kone neužsimanti Indrės Patkauskaitės Jelena čia labai dera ir kaip tik savo susiliejimu su medžiaga kuria veiksmingą kontrastą likusiai trupei. Jelenos vaidmuo sukurtas taip, lyg ji viena nesuprastų šito žaidimo taisyklių ir tikrai gyventų gyvenimą, kurio čia niekas negyvena. Nežinau, atsitiktinai ar ne, bet kaip tik tas neatitikimas prieina prie čechoviško visa apimančio Jelenos ilgesio iš visai kitos pusės - tarsi eitų ne pro paradines, o pro atsargines duris. Pro duris, kurių gal net nėra. Ši Jelena man - vienas gražiausių matytų Indrės vaidmenų, atskleidžiantis jos aktorinę gelmę ir įvairovę.
Nagrinėjant tokį teatrą, nereikėtų slėpti ir recenzijos rašymo laboratorijos. Ties šiuo sakiniu jau suprantu, kad išsitęsiau, nors dar beveik nieko nepasakiau. Bet jei dar kažką sakysiu, vis tiek niekas nebeskaitys, nes gyvenimas ne toks ilgas. Todėl nieko ir nebesakysiu: nei apie nuotaikingą liūdno vaizdo gyvo garso grupę, nei apie vietos neradusią Valdos Bičkutės mirusią Verą, nei apie daugybę aliuzijų į kitus čechovus, gogolius ir kitus vanias, netgi beveik nieko apie patį Vanią. Gal tiktai tiek, kad šitą Vanią (su visu jo panoptikumu) smagu matyti. Taip paprastai smagu, kaip kartais būna smagu gyvenime.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
