Tai kas gi tasai Rigoletas? - gerokai iki premjeros svarstė buvę ir būsimi Giuseppe's Verdi operos atlikėjai. Jis ne vien tragediją išgyvenantis mylintis tėvas, bet ir prieštaringų jausmų, netgi nevisavertiškumo komplekso kamuojamas žmogus, rūmų juokdarys, nekenčiantis visų, kam turi tarnauti. Kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek Rigoletas! - sakė į svarstymus įtrauktas net psichologas, mintydamas apie ydingus tėvų ir vaikų santykius. Ko tik tėvai nepridirba, linkėdami savo vaikams laimės. Šiuos svarstymus būtų puikiai praplėtę dar ir socialinės nelygybės, sugedusių papročių, pašlijusios moralės, pagaliau, moterų teisių klausimai... Neatsimenu, kad prieš kurį naują spektaklį būtų paskleista tiek daug įvairios informacijos, gyvų ir publikuotų pokalbių, azartiškų kuluarinių ginčų ir netgi išankstinių prognozių dėl pasirinkto pastatymo. Gaila, kad niekaip nesužinosiu, ar teatro veikla besidominčius asmenis visa tai pasiekė. Galbūt tik menka dalelė, nebent antraščių pavidalu socialiniuose tinkluose - juk visi labai užsiėmę. Svarbiausia, ar šitas informacijos srautas padėjo įsiklausyti ir išgirsti Verdi operos muziką. O gal negalima per daug norėti iš šiandienos problemų išvargintų žmonių?
Vis dėlto esu tikra, kad kelis vardus, ypač operos, dramos ir kino režisieriaus Franco Zeffirelli (1923-2019), daugelis tikrai pastebėjo. O kaip tikrieji operos mėgėjai? Pilnutėlė teatro salė abu premjerinius vakarus (rugsėjo 16 ir 17 d.) parodė, kad naujojo „Rigoleto“ jie iš tiesų laukė. Verdi operas mūsų publika ir šiaip labai mėgsta, bet ši intrigavo papildomai. Prieš premjerą surengtoje spaudos konferencijoje teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, kreipdamasis į operos gerbėjus, premjerinį „Rigoletą“ apibūdino kaip klasikinį, prabangų, kokybišką spektaklį, kuriuo teatras atiduoda duoklę istorijai ir klasikai. Užbėgant į priekį, po dviejų premjerinių vakarų šiai nuomonei galima pritarti. Pastatymas iš tiesų toks, svarbiausia, jis atskleidžia itin rafinuotą režisieriaus skonį, kurio esmė, pasak mados istoriko Aleksandro Vasiljevo, teisingi stilistiniai ir estetiniai sprendimai, nuostabios spalvos ir formos, tobula meninė išraiška. Šiuo atveju - Renesanso epochos paveldas, nuo architektūros ir dailės iki drabužių bei taikomojo meno dirbinių.
Spektaklį teko statyti su Zeffirelli dirbusiai, jo stilių ir idėjas gerai žinančiai italų menininkų komandai. Tai režisierius statytojas Stefano Trespidi, scenografas statytojas Carlo Centolavigna, kostiumų dailininkas Maurizio Millenotti ir šviesų dailininkas Paolo Mazzonas. Lietuvos teatrui atstovavo operos muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas Martynas Staškus ir choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas.
Taigi, turime pirmą spektaklį, susietą su Zeffirelli vardu. Ar tai svarbu? Manau, kad mūsų teatrui - taip. Juk tai vienas iš kelių amžinybėn senokai išėjusių operos riterių. Čia gera proga prisiminti ir mūsiškį Liudą Truikį, deja, kūrusį tik šiapus geležinės uždangos. Mums buvo nelemta turėti nei Giorgio Strehlerio, nei Jeano-Pierre'o Ponnelle'io, tad pasidžiaukime, kad teatro istorijos metraštyje bus įrašytas Zeffirelli, bent su priešmirtiniu projektu. Tikslumo dėlei reikia paminėti, kad tai bendras LNOBT ir Maskato karališkojo operos teatro pastatymas. Gražiai išleistame spektaklio buklete (redaktorė Eglė Ulienė) yra išsamus Jūratės Katinaitės tekstas apie Zeffirelli gyvenimo ir kūrybos kelią. Pats menininkas nemėgo kalbėti apie savo biografiją, siūlė su ja susipažinti iš savo paties angliškai parašytos knygos. Beje, mūsų leidėjai galėtų šią knygą pristatyti Lietuvos skaitytojams, itin noriai skaitantiems įvairius memuarus.
Prieš suskambant muzikai žiūrovus pasitiko tamsiame fone horizontaliais sidabriniais brūkšniais švytinti uždanga. Tiesiog gražus, ramybę ir susikaupimą spinduliuojantis daiktas. Šią magišką šviesą keičia tamsa, o paskui - staiga atsiveria ryškiai apšviesta Renesanso rūmų menė, kurioje puotauja išsipuošę dvariškiai. Tai dzefireliškas tiksliai atkurtų architektūros formų ir detalių, puošnių drabužių, danguje skriejančių figūrų vaizdas, tartum atgijusi Renesanso tapybos drobė. Kiti du scenovaizdžiai - Rigoleto namų ir antro veiksmo rūmų menės - taip pat realistiški iki smulkmenų. Trečias veiksmas visai kitoks, man tai buvo staigmena: prie upės įsikūrusi skurdi Sparafučilės smuklė, tačiau didesnę dalį scenos erdvės užėmė didelis aplūžęs laivas, kuriame galvažudys su dukra dar ir apsigyvenęs. Meistriškai atliktas šio veiksmo eskizas, skleidžiantis baugiai paslaptingą atmosferą, publikuojamas spektaklio buklete. Tačiau piešinyje išgautas efektas scenoje pradingsta, išvystame tiesiog padūlėjusį laivą su sudriskusiomis burėmis. Nepatogu po jį slankioti Sparafučilės dukteriai Madalenai, o juo labiau - meilintis hercogui. Šių scenų režisūra, švelniausiai kalbant, kėlė nemažai klausimų, o ypač - ar būtent taip buvo sumanęs Zeffirelli?
Tiesa, jis mėgo drąsius sprendimus. Kone pusė amžiaus praėjo nuo sovietinėje Lietuvoje rodyto jo filmo pagal Shakespeare'ą „Užsispyrėlės sutramdymas“, bet iki šiol akyse stovi scena, kai Elizabeth Taylor keptuve vožia per galvą Richardui Burtonui. Arba itin realistiškos meilės scenos iš legendinės juostos „Romeo ir Džuljeta“. Šiame pastatyme pastebėjau ne vieną tokią sceną, nuo grubaus dvariškių elgesio su damomis iki ypač drastiškai stumdomos grafo Monteronės dukters (šį vaidmenį įtikinamai atliko neįvardyta mimanso artistė). Italų kūrėjai gerai susipažinę su savo istorija: Renesanso laikais tarp rūmų sienų virė visai ne rožinis gyvenimas...
Dar kartą norisi atkreipti dėmesį į nepaprastai kruopščiai pasiūtus kostiumus. Buvo paskelbta, kad juos siuvo ypatinga Romos drabužių ateljė. Kostiumų dailininkas sukūrė akis džiuginantį audinių, spalvų, siluetų ir galvos apdangalų fejerverką. Visos detalės iki smulkmenų išpildytos, siluetai tobulai sumodeliuoti ir pritaikyti konkrečioms figūroms. Choro vyrai atrodė tikrai įspūdingai, o moterys tiesiog sužavėjo. Renesanso dailės mėgėjai galės šiek tiek pažaisti ir meno albumuose paieškoti panašiais drabužiais apsirengusių XVI a. didikų. Jų tikrai atras Tiziano, Rafaelio, Lorenzo Lotto ir kitų meistrų paveiksluose.
Nors operoje kelios meno rūšys, anot paties Zeffirelli, „susikibusios už rankų“, vis dėlto pirmenybė atitenka muzikai. Puiku, kai operų statytojai ją girdi ir leidžia jai pirmauti. Šis pastatymas apie tai byloja gana akivaizdžiai. Tad solistai turėjo visas galimybes sukurti visaverčius vaidmenis ir atskleisti savo talentus. Premjerinį vakarą susirgus numatytam Rigoleto partijos atlikėjui, padėtį gelbėjo skubiai iš Rumunijos iškviestas Sándoras Balla. Jam reikėjo per kelias valandas susipažinti su scenos erdve ir pastatymo niuansais. Nepavydėtina situacija, tačiau solistas tvarkėsi su ja gana sėkmingai. Pirmame veiksme buvo juntamas nervas, atlikėjas tarsi per daug gūžėsi, į salę nesklido balsas, bet pamažu vaidyba laisvėjo, tad ir dainavimas įgijo reikiamos raiškos. Ypač jautrios buvo scenos ir duetai su Džilda, pradedant antruoju pirmo veiksmo paveikslu. Antrame veiksme liūdnu minoru prasidedanti dainelė „La ra la ra la ra“ ir arija atlikta su užmoju, kiekvienam epizodui suteikus atitinkamą emociją.
Antrąjį vakarą Rigoleto vaidmenį kūręs graikas Dimitris Tiliakosas jau vien dėl aukšto ūgio atrodė visai kitoks. Jo Rigoletas nebuvo panašus į mūsų įsivaizduojamą tragiškąjį kuprių. Solistas, regis, mėgsta vaidinti labiau balsu nei kūnu, todėl jo personažas man pasirodė gana statiškas. Vokalinę partiją jis atliko be priekaištų, labiausiai ir koncentruodamasis į teisingą, tikslų dainavimą. Daugiau artistinio lankstumo ir šilumos atsirado duetuose su Džilda ir tragiškajame finale.
Hercogo vaidmenį atliko publikos lauktas ir labai karštais plojimais sutiktas Edgaras Montvidas. Solistui šis „Rigoleto“ pastatymas jau ketvirtas. Pirmąsyk Hercogo partiją jis padainavo Vilniuje Gintaro Varno sukurtame spektaklyje. Dabartinį klasikinį pastatymą Montvidas pasitiko klausimu, kaip jį priims šiuolaikinis žiūrovas. „Nepamenu, kada dėvėjau istorinį kostiumą“, - spaudos konferencijoje sakė dainininkas. Beje, spektaklyje jis su šiuo kostiumu, regis, nebuvo iki galo susigyvenęs, bet dainuoti tai tikrai nesutrukdė. Jo atlikta Hercogo partija buvo tiksli, kupina aistros ir tinkamų emocijų. Mano ausiai kelios aukštos tesitūros vietelės pasirodė „perspaustos“, bet gausiai premjerinei publikai tas nesutrukdė šaukti „bravo“ ir sukelti audringus aplodismentus.
Kito tenoro klausėmės antrąjį vakarą. Tai pirmąsyk pas mus atvykęs italas Giulio Pelligra. Jo įkūnytas ir įgarsintas Hercogas buvo ne mažiau aistringas. Svečiui dainuojant gerai jautėsi puiki italų vokalo mokykla ir dainavimo maniera. Savo partiją jis atliko užtikrintai, nors taip pat nevengė šiek tiek „pasiplėšyti“, ypač aistringuose operos epizoduose. Labiausiai mane sužavėjo elegantiškai su polėkiu padainuota populiarioji Hercogo dainelė trečiame veiksme, atskleidusi visus šio dainininko balso resursus ir grožį.
Ispanų solistę Leonor Bonillą Caballos Vilniaus scenoje išvydome taip pat pirmąsyk. Jos Džilda vokaliniu požiūriu buvo beveik tobula. Sužavėjo solistės dainavimo kultūra, puiki sceninė laikysena, santūri vaidyba ir labai gražaus tembro skambus balsas. Klausytis jos atliekamų arijų ir duetų buvo tikras malonumas ir prabanga. Esu girdėjusi kone visas ankstesnes mūsų Džildas ir neprisimenu, kad nebūčiau įsitempusi ir nesusijaudinusi dėl netikslių natų, ritmo arba balso skambesio. Viešniai po kiekvieno dueto ir arijos, ypač antrojo veiksmo „Caro nome“, premjerinė publika tikrai turėjo sukelti ovacijas, bet... ne. Ar kad ne sava, o gal kad nerėkia? Beje, taip spėlioti verčia po abiejų spektaklių nugirsta replika, kad moterys silpnos, jų esą nesigirdi. Bet kai iš tiesų jų nesigirdėjo, tai jas gožė siautėjantis orkestras! Kalbu ir apie antrąją Džildos atlikėją, jauną debiutantę Moniką Pleškytę. Jos klausantis galvoje kirbėjo mintis: pagaliau turėsime tikrą koloratūrinių partijų atlikėją. Solistės sukurtas Džildos vaidmuo nusipelno nuoširdžių pagyrimų ir dėl vaidybos, ir dėl dainavimo. Jautriai ir tiksliai ji atliko ne tik sunkiąsias partijos koloratūras, bet ir gražaus legato reikalaujančias vietas. Jei dėl premjerinio jaudulio ji nebūtų antro veiksmo pradžioje šiek tiek aukštinusi, sakyčiau - nepriekaištingas debiutas.
Įsimintiną vaidmenį sukūrė Tadas Girininkas. Jo samdomas žudikas Sparafučilė meistriškai valdė Rigoleto emocijas. Tai atsiskleidė tamsiame violončelių ir kontrabosų fone vykusiame pokalbyje. Scenos su Madalena taip pat nestokojo raiškos ir įtaigos. Harmoningai solisto balsas įsiliejo ir į žinomą kvartetą, kai keturi personažai išreiškia skirtingas mintis ir emocijas. Šį kvartetą išpopuliarino Ferencas Lisztas, sukūręs meistrišką aranžuotę fortepijonui. Dar vienas ryškus operos vaidmuo - Ievos Prudnikovaitės Madalena. Partija nėra didelė, bet kiekvienos solistės užduotis pateikti ją taip raiškiai, kad ji taptų didelė ir svarbi. Prudnikovaitei tai pavyko, ji įtikinamai suvaidino ir išraiškingai atliko visas vokalines replikas. Kviestinė solistė Marvic Monreal šį vaidmenį traktavo santūriau, tačiau dėl to jis neprarado svarbos. Įsiminė labai šiltas solistės balso tembras.
Būtina paminėti įspūdingą Grafo Monteronės personažą, įkūnytą Liudo Mikalausko, Marulo - muzikaliai atliktą Arūno Malikėno. Simpatiškai pasirodė du tenorai - Mindaugas Jankauskas ir Tomas Pavilionis, atlikę dvariškio Borsos partiją. Spektaklyje pasirodė daugiau mūsų operos teatro jaunų ir vyresnių solistų, prisidėjusių prie spektaklio darnos.
„Rigoletas“ neįsivaizduojamas be puikiai dainuojančio vyrų choro. Teatro choras, vadovaujamas Česlovo Radžiūno, jam skirtas gausias užduotis ir atskirus choro numerius atliko meistriškai. Vadinamasis „Vagių“ choras sužavėjo puikiai valdoma dinamika, virtuoziškumu.
Orkestras abiejuose spektakliuose grojo darniai, kaip jam ir pridera. Tačiau dirigentą Ričardą Šumilą kai kuriuose partitūros puslapiuose, ypač dramatiškuose, apimdavo noras iškelti orkestrą virš visų solistų ir choro. Spektaklyje buvo vietų (deja, negalėjau tamsoje užsirašyti), kai scenoje dainuojančių solistų balsai prapuldavo ir kurį laiką jų nesigirdėjo. Ypač per garsiai buvo atliekama audros scena finale, orkestrui užgožiant net ir paskutinį, labai reikšmingą Rigoleto šūksnį „Maledizione!“. Linkiu, kad dirigento ryšys su solistais tvirtėtų, kad jie kvėpuotų drauge, o mes klausytumės harmoningai, natūraliai ir laisvai pulsuojančios muzikos.
Grįžtu prie klausimo, kaip šiuolaikinis žiūrovas priims šį klasikinį pastatymą. O ar yra koks nors ypatingas šiuolaikiniu įvardytas žiūrovas? Šio klausimo nesvarstysiu, tik pateiksiu kelis atsakymus, išgirstus po spektaklių apklausus kelis atsitiktinius skirtingo amžiaus publikos atstovus. Mokslininkė, dažnai besilankanti teatre, pasakė, kad tokių pastatymų pasiilgo ir džiaugiasi, kad jau yra. Nežinomos profesijos kitos dvi damos taip pat entuziastingai įvertino spektaklį. Muzikologė man atsakė, kad jai labai nusibodo ir įkyrėjo minimalizmas (ne tik lankosi teatre, bet ir žiūri operų transliacijas bei įrašus). Sutuoktinių pora taip pat labai patenkinta šiuo pastatymu. Taigi belieka pasveikinti teatrą ir visus artistus su premjera ir palinkėti spektakliui kuo ilgesnio gyvavimo.
