Naujausiame (jau ketvirtajame) savo režisuotame spektaklyje „Kiti“ pagal Jeano-Paulio Sartreʼo pjesę „Užsklęstos durys“ Darius Gumauskas integruoja žymią maldą, kurią kasdien kartoja nuo priklausomybių besigydantys žmonės: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“.
Regis, ši frazė - tai raktas į jo pasirinktą kūrinio interpretaciją. Nors spektaklio pavadinimas apeliuoja į žymiausią „Užsklęstų durų“ frazę, kad „pragaras - tai kiti“, Gumausko pragare skendi tas, kuris neturi drąsos keistis pats ir pykdamas ant kitų laukia, kol pokyčius įkvėps aplinka.
Žymiojo prancūzų rašytojo pjesėje pasakojama apie trijų žmonių susitikimą uždaroje erdvėje, į kurią juos vieną po kito palydi kambarinis. Skaitytojai greitai supranta, kad šie žmonės po mirties atsidūrė pragare, kuris nė kiek neprimena to, ką įsivaizduoja gyvieji: čia nėra nei liepsnų, nei požemių, nei verdančių katilų, nei piktdžiugiškų raudonų velnių su šakėmis. O kenčiama pragare dėl tų pačių priežasčių kaip ir Žemėje: neapykantos sau, pavydo neva lengviau gyvenantiems ir negalėjimo ką nors pakeisti, suvaldyti ar suprasti. Pavyzdžiui, dėl bronzinės statulėlės, kurią priešais pragare atsidūrusią trijulę pastatė Sartreʼas, taip ir nepaaiškinęs, kam ji skirta. Ją scenos priekyje pastatė ir spektaklio „Kiti“ kūrybinė komanda, tikriausiai siekdama sukelti nepatogumo jausmą publikai. Personažai ją greitai pamiršo; kaip ir kai kurie toliau sėdėję žiūrovai, per kitų galvas jos beveik nematę.
Marijaus Jacovskio scenografijoje statulėlė liko vieninteliu pjesės padiktuotu erdvės elementu. Nors spektaklyje mirusiųjų trijulė kalba apie Sartreʼo aprašytus krėslus, mes, gyvieji, jų scenoje nematome. Regime tik kalėjimo grotomis įrėmintą vaidybos erdvę. Sartriško pragaro tapatinimas su kalėjimu tikslus: jei pragaras - tai kiti, vadinasi, jį išgyvename atsidūrę greta žmonių, kurių negalime pakęsti, ir neturime galimybės jų palikti.
Spektaklyje trys pjesės pasmerktieji (Garsenas, Inesė ir Estelė) neprisistato vardais. Atsižvelgiant į tai, ką kiekvienas jų laiko svarbiausia savo charakteristika, jie pristatomi kategorijomis: publicistas (Vainius Sodeika), lesbietė (Vilma Raubaitė) ir graži jauna moteris (Justina Mykolaitytė). Kaip ir kalėjime, pragare įdomiau nei vardas yra tai, dėl ko čia atsidūrei. Iš pradžių priežastys atrodo atitinkančios jų kategorijas: publicistas save tikina, kad yra nuteistas dėl su profesija susijusių sprendimų, lesbietė - kad dėl meilės, o gražuolė - kad dėl pavydo nulemtų nesusipratimų. Tačiau viduje kiekvienas nujaučia tikrąsias priežastis; ir štai jie uždaromi su tais, kurie iš visų jėgų bando ištraukti vieni kitų paslaptis.
Aktoriai spektaklyje nuostabiai kuria Sartreʼo padiktuotą intrigą. Jie tarsi užspeisti žvėrys pirmiausia atakuoja priešininką, vėliau, nepakeldami spaudimo, pasako dalį tiesos, tačiau aiškiai justi, kad kažkas lieka nepasakyta, tad išlaikomas nuolatinis žiūrovų susidomėjimas. Nors kiekvienas supranta, už ką čia pateko, drauge jaučia, kad kol to nežino ir nekaltina kiti, tol nesi didžiausias niekšas kambaryje. Nuojautos diktuoja aktyvius lesbietės bandymus išgauti kitų istorijas ir gražuolės slidumą, iki paskutinės akimirkos vengiant pasakoti, ką ji padarė. Narcisistišką publicistą sujaudinti sunkiausia - jis įsitikinęs, kad aplinka, kurią jis kankino, pati kalta.
Spektaklyje netikėtai išplėtotas kambarinio personažas. Jį vaidina Andrius Alešiūnas, su kuriuo Gumauskas pradėjo savo režisūrinį kelią (abu 2019-aisiais vaidino jo režisūriniame debiute „Mongolija“). Spektaklis prasideda kambarinio šokiu: raitydamasis ant žemės jis bando išsinerti iš rūbų ir vėl juos apsivilkti, taip atskleisdamas pragarą kaip kitokios formos gyvenimą, nei įprastas Žemėje. Pasmerktoji trijulė pragare veikia pagal Žemės taisykles, tad ir personažus kuria remdamasi senais gerais psichologinės vaidybos principais. Alešiūnas dirba kitaip - jis išlaiko formą, nerodo emocijų, tačiau, priešingai nei Sartreʼo pjesėje, beveik nepalieka kambario. Jis yra jungtis tarp jausmų valdomo žmonių pasaulio ir pragaro, kuriame veikiama remiantis kodais ir nustatytomis formomis. Pradžioje jis palieka atvykėlius vienus, vėliau neišeina toliau nuo durų, paskui, jų ignoruojamas, lieka kambaryje ir kartais įgarsina personažų mintis. Pamažu personažai pasiduoda kambarinio diktuojamam ritmui ir patys įsisuka į nuolatinį pasikartojimą. Dėl to jie pradeda kentėti, o vėliau, nebegalėdami pakelti kančios, netenka emocijų ir lieka veikti formaliai.
Sprendimas iš principo įdomus, kaip ir idėja išspręsti pasaulių skirtumą per vaidybos ir šokio susidūrimą. Choreografiją čia kūrė Erika Vizbaraitė, pastaruoju metu neretai dirbanti su dramos aktoriais. Kiek netikėta, kad menininkė, kurios asmeninė raiška jautriai konceptuali, dramos scenoje dažniau imasi grynojo šiuolaikinio šokio. Taip nutiko ir „Kituose“ ir šie sprendimai kėlė daugiausia nesusipratimų. Šokio raišką Gumauskas pasirinko kaip režisūrinę koncepciją, atskirdamas žmonių būvį gyvųjų pasaulyje ir po mirties. Tačiau menine prasme tai nebuvo pateisinta - stigo šokio ir vaidybos sąlyčio taškų, būtinų nuosekliai ir logiškai raiškai. Galbūt aktoriams šiuolaikinis šokis dar nėra artimas ir natūralus? O galbūt šiandien keista scenoje matyti rimtai atliekamus judesius, iš kurių 2013-aisiais skoningai pasijuokė spektaklio „Contemporary?“ kūrėjai?
Tokia spektaklio koncepcija neleido efektingai jo pabaigti. Individualumo ir žmogiškumo praradimas iliustruojamas personažams judant iš vieno kameros kampo į kitą ir visiems vienu metu komentuojant tai, ką mato toliau judančiame gyvųjų pasaulyje. Kalbos greitai tampa nereikšmingos, nes kūrėjai ir neketino jų sureikšminti, tad galiausiai stipriai per ilgai klausome bereikšmės žodžių makalynės. Ilgai kalbėję jie galiausiai nutyla ir pradeda veikti vien kūnais - bando vieni kitus apsikabinti, nustumti, pasyviai priima kitų siekiamą fizinį kontaktą. Paradoksalu, kad nors ši nepaprastai ilga scena gana dinamiška, ji visiškai nugesina intrigą, kurią iki tol aktoriai užaugino plėtodami personažų santykius. Regis, nė vienas vaidinančiųjų nejunta ryšio su jiems įbrukta raiška, tad keliolika minučių stebime niekur nebenuvedančius formaliai atliekamus veiksmus. Ir kai pačioje pabaigoje susiduriame su gyvu tuščių pabaisų paveikslu, apima neviltis: juk tai galėjo būti efektinga pabaiga, jei tik anksčiau plėtotas detektyvas nebūtų buvęs paleistas dėl poreikio integruoti nors kokią režisūrinę koncepciją.
Apskritai „Kitų“ kūrybinė komanda puikiai suprato, apie ką stato spektaklį. Sartreʼo pjesė kupiūruota nuošaliau paliekant idėją, jog amžiną kančią lemia pragaro kolegos, ir išryškinant tai, kad Žemėje pats kažkam buvai Kitas, o dabar su šiuo Kitu turi gyventi pats. Tad gaila, kad vaidybos ir šokio susidūrimas kaip forma „Kitų“ premjeroje nepasiteisino. Choreografės - ypač tokio turtingo mąstymo kaip Vizbaraitė - įtraukimas į komandą yra svarbus ir aktualus. Noras režisuoti ne tik aktorius, bet ir sceną taip pat yra suprantama ir sveikintina Gumausko ambicija. Tik jei spektakliui dar neprasidėjus scenografija jau sufleruoja, kad pragaras yra artimas tam, kas vyksta Žemėje, galbūt neverta po kelių minučių pradėti vaizduoti jo tarsi kažko, kas yra toli už žmogaus kasdienybės.
