Bandau įsijausti į kailį žmogaus, kurio pažintis su „Shakespeare'u, mūsų amžininku“, prasideda nuo Gildo Aleksos „Tito“, kurio premjera gegužės 25 d. įvyko „Menų spaustuvėje“ (trupė „Teatronas“). Spektaklis sukurtas pagal vieną pirmųjų Williamo Shakespeare'o tragedijų „Titas Andronikas“, kurioje stipriai justi ir romėnų tragiko Senekos, ir viduramžių moralitė įtaka ir kuri įtaiga bei išbaigtumu anaiptol neprilygsta brandiesiems dramaturgo kūriniams. Iki šiol Lietuvoje nestatytą pjesę išvertė Aivaras Mockus.
Įtariu, kad visai jauno žiūrovo reakcija būtų maždaug tokia: „Visai fun, bet SQUID GAME geriau!“ Vyresnis galbūt prisimintų Quentiną Tarantino. Kraujo čiurkšlės ir klanai, nutrauktos galūnės ir kitokie groteskiškų žudynių padariniai - jų apstu naujajame Aleksos darbe. Ir tikrai būtų visai fun, jei per šią pramoginę uždangą persišviestų koks nors antras planas, leidžiantis rastis kritiškam santykiui.
Tiesa, antras planas „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje iš tiesų egzistuoja. Tai ilgas prabangiai serviruotas stalas, prie kurio visą spektaklį dešimt brangius bilietus įsigijusių žiūrovų ragauja virtuvės šefo Tado Eidukevčiaus kurtus patiekalus. Tai ir yra viso spektaklio vinis, kertinis režisūrinio sumanymo dėmuo. Valgantys ir geriantys svečiai stebi veiksmą, o mes, sėdintieji salėje, stebime ir veiksmą, ir juos. Tik valgytojus stebėti greitai pabosta, nes jie atlieka veikiau dekoracijos, o ne dalyvių funkciją. Toks animuotas atpakalys. Iš pradžių atrodo, kad jiems gal kiek nejauku vakarieniauti, kai prieš juos imituojamas smurtas ir žmogžudystės, betgi prie visko priprantama. Net kai „Titui“ artėjant prie pabaigos ir spektaklio veikėjams, ir žiūrovams patiekiami pyragėliai iš nužudytų vaikų palaikų, visa tai priimama kaip nekaltas teatro sąlygiškumas, žaidimas.
Žinoma, kaltinti žiūrovų, kad jie kaip nors ne taip reagavo, visai nederėtų. Už žaidimo taisykles atsakingi ne jie, o spektaklio kūrėjai. Nors galima numanyti, kad vakarieniaujančiųjų įvaizdis turėtų tapti aliuzija į „puotą maro metu“ ir aukštesniojo socialinio sluoksnio atstovų abejingumą viskam, išskyrus savo pačių komfortą, tačiau šis „Titas“ pernelyg nuosaikus ir nelinkęs provokuoti. Jis tiesiog stebisi ir juokiasi iš sutirštinto šekspyriškojo žiaurumo ir per daug neieško šiuolaikinių analogijų. Nors aktoriai vilki šiuolaikiškais Ugnės Tamuliūnaitės kurtais drabužiais ir dainuoja į mikrofoną pagal Jokūbo Tulabos muziką, tuo spektaklio aktualumas ir apsiriboja. Dar galėtume pridėti personažų, ypač jaunuolių, infantilumą (reikia pasakyti, kad aktorių Vilmos Raubaitės, Mildos Jonaitytės ir Mildos Naudžiūnaitės sukurti personažai turi žymiai daugiau jėgos). Kodėl spektaklis vadinasi „Titas“, sunku suprasti, nes akivaizdžiai ne aktoriaus Daliaus Skamarako jam įprastomis „keistuoliškomis“ priemonėmis vaidinamas Titas Andronikas čia svarbiausias. Tai kas tuomet yra toji visuomenė, kuri toleruoja smurtą?
Žinoma, toks neskausmingai žaismingas teatras turi ir, matyt, turės savo publiką. Gerai, kad žiūrovai gali rinktis tarp neseniai pasirodžiusių labai skirtingų Shakespeare'o interpretacijų: „Meno forte“ rodomo karščiuojančio ir jausmingo Pauliaus Markevičiaus „Koriolano“, Uršulės Bartoševičiūtės impozantiškos „Kaip jums patinka“ versijos Vilniaus mažajame teatre ir farsinio „Tito“. Kol kas šie skirtingi jaunų kūrėjų žvilgsniai į klasiką daugiau pasakoja apie juos pačius negu apie šiuolaikinį pasaulį, bet tai turbūt jaunųjų privilegija.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
