Naujausias choreografės Loretos Juodkaitės darbas „Malda smėlyje”, pasakojantis apie saulės spindulių deginamus smėlynus, veikiau liko ritualinę formą, o ne gyvybės energiją eskaluojančiu spektakliu.
Tai, kas yra sugalvota „Hipokampe” – įrodymas, kad režisierė savo namų darbus ruošė kruopščiai ir savo personažus surikiavo gerai paruoštame lauke, kur jiems nereikėjo papildomai raitytis, blaškytis, kad būtų atrastas kenčiantis žmogus.
Paskutinį 2009-ųjų vakarą sostinės „Menų spaustuvės” Juodoji salė buvo pilnutėlė. Joje publika stebėjo žinomos lietuvių choreografės Loretos Juodkaitės šokio spektaklio „Malda smėlyje” premjerą.
Spektaklis pradžiugino savo estetika, kurios dažniausiai pritrūksta teatre, kai kalbama apie seksualines mažumas. Beje, pirmą kartą kalbama taip atvirai.
„Premjera” – vienas iš tų spektaklių, kurių reklama nustelbia patį pasirodymą. Reklaminėse nuotraukose sukurta bohemiška, siautulinga atmosfera liko choreografų nepasiekta.
Naują Gyčio Ivanausko teatro spektaklį „Premjera” galima palyginti su siaučiančia krize: jis pasirodė taip pat netikėtai, paliko nusiaubtą veiksmo vietą, bet, atėjus geresniems laikams, bus pamirštas.
Triukšmingos Rusijos teatro gastrolės užgožė visus rudeninio lietuviško teatro įspūdžius. Nieko keista, kad žiūrėdamas gerus užsienio spektaklius nevalingai imi nuogąstauti dėl saviškių…
Galima net būtų pasakyti, kad šis Eglės Mikulionytės sukurtas vaidmuo – tai puikiomis porcijomis suplaktas liūdesio, juodojo humoro, parodijos ir tragedijos kokteilis, suveikiantis kaip stiprus gyvenimo „afrodiziakas”.
Jono Jurašo „Dvejonė”, vaidinamas Mažojo teatro scenoje, patvirtina, kad tikras ir gilus psichologinis teatras niekada nemirs, nes svarbiausia jo figūra yra žmogus ir jo problemos, o kartu – artistas ir jo menas.
