Inscenizuodamas pirmąją Ivaškevičiaus pjesės dalį režisierius Rimas Tuminas, regis, pabrėžia, dar labiau išryškina atotrūkį tarp solidžios praeities asmenybės ir „nesolidaus“ jos atgaivinimo būdo.
Keturi „Idioto” veiksmai privertė susimąstyti, kad Nekrošiaus ir Dostojevskio meniniai pasauliai galbūt yra tiesiog organiškai svetimi vienas kitam, „neišverčiami” vienas į kitą… Kodėl niekaip neišsijungia palyginimų mechanizmas, kuris apskritai neturėjo įsijungti?
Lietuvoje seniai laukta ir Jevgenijaus Vachtangovo teatro iš Maskvos, ir Rimo Tumino darbų, sukurtų šiame jo vadovaujamame teatre. Pirmuoju gastrolių spektakliu buvo pasirinktas Antono Čechovo „Dėdė Vania”.
Labai stipri vizualioji pastatymo pusė, kuria ir grindžiamas visas spektaklis, padaro meškos paslaugą esminiam spektaklio elementui – ji gerokai pralenkia aktorines scenas.
Tokia kiek padrikų minčių virtinė plūstelėjo galvon sėdint vos penktadaliu užpildytoje Vilniaus teatro „Lėlė” didžiojoje salėje ir stebint legendinio mūsų lėlių dailininko Vitalijaus Mazūro režisuotą spektaklį suaugusiems „Privati valda”.
„Mylimiausių” nepavadinsi metų sensacija ar pribloškiančiu atradimu. Tai – tiesiog skoningas ir kokybiškas kūrybinės grupės darbo rezultatas.
Po Lietuvos rusų dramos teatro gastrolių Sankt Peterburge „Juokdarys Balakirevas” sulaukė ne vien Lietuvos žiūrovų įvertinimo. Estijos teatro kritikas Borisas Tuchas specialiai šiam teatrui atsiuntė recenziją, kurią ir spausdiname.
Teatrinės legendos byloja, kad anksčiau režisieriai vienas su kitu gerokai dažniau ne tik bendraudavo, bet net ir keisdavosi sumanymais, diskutuodavo. Galbūt tai tik legendos, bet jas priminė J.Vachtangovo teatro atvežtas „Dėdė Vania“…
„Jelena ir Šturmanas” – tai profesionaliai perteikta senatvės kankynė, remiantis Dmitrijaus Lipskerovo to paties pavadinimo pjese. Pamatęs scenoje Viktorą Valašiną Nijolę Lepeškaitę, supranti, kaip buvai pasiilgęs profesionalios aktorių vaidybos.
