Turbūt šio teksto pasirinkimą lemia du dalykai: viena vertus, stipri, įtaigi dramaturgija, kuri net naujai interpretuojama, adaptuojama, perkuriama ar atkuriama negali atsikratyti galingo klasikinio kūrinio rimties.
Aktoriai ne veiksmu, o tekstu čia ir dabar sukuria įvykio aplinkybes, laiką, scenovaizdį, personažų išvaizdą, jų charakterio ypatybes ir kt. Jie neįsikūnija į vaidinamus personažus, o tiesiog papasakoja apie juos, nuolat išlaikydami tam tikrą distanciją.
Sunku būtų įsivaizduoti kitą aktorę, o ne Ingą Talušytę Leticijos vaidmenyje, ne veltui ji net dublerės neturi. Atrodo, kad Peteris Shaferis specialiai šį vaidmenį parašė jai.
Turint omeny pagreitintą mūsų laikų įvykių multiplikaciją, keturiolikos metų laikotarpis, skiriantis abu spektaklius, yra didžiulis laiko tarpas Lietuvos kultūros kismo istorijoje.
Vis dėlto spektaklis – linksmas. Ir – nesaugus. Gali būti, kad būtent Tavęs, garbus žiūrove, Satinas paklaus: „Ar nori išgerti už žmogų?“ Nesutrik, būk pasirengęs atsakyti ir pakelti Veros Muchinos dizaino daugiabriaunę stiklinaitę.
Abu režisieriai pasirinko nelengvą medžiagą. Areimai teko susitvarkyti su didžiule pjesės apimtimi, o Jankevičiui – Roberto Schneiderio romaną „Miego brolis” paversti pjese.
„NETIKIU“, anot įžymiojo Stanislavskio. Argi įmanoma patikėti Fedros „kančiomis“, kai choreografo interpretacijoje ji vaizduojama lyg senutė, nuo metų naštos jau sulinkusi ir dažnai rankomis gniaužianti pilvą ar apglėbianti galvą?
Režisierė tarp žaismingos komedijos eilučių ji aptiko ir liūdesį, nostalgiją dėl neįvykusių meilių, nepavykusių gyvenimų. Tik su šiomis inspiracijomis derinami sprendimai suraikė spektaklį nevienodo storumo ir skonio riekėmis.
Jau dera, jau pribrendo laikas vadinti savais vardais ir šiuos mūsų kultūrinio gyvenimo reiškinius. Ir homofilinės pasaulėjautos kūrėjų pasaulis, ir jų kūrybos apraiškos taip pat yra mūsų kultūrinė patirtis, kuria turime teisę ir privalome didžiuotis.
