Blogėjanti situacija, skurdas, būrius viltį prarandančių žmonių varantis iš gimtinių, – ne vienos naujai iškeptos Europos sandraugos narės karti realybė.
Kultine vadinamos V.V.Landsbergio knygos sceninis variantas desperatišku poreikiu linksminti ir prastu skoniu primena taip pat kultinių humoro švenčių „Juokis” orgijas.
Dramos epicentre suvirpa Dzeržinskio Pilsudskiui į veidą išrėkta erezija – mudu juk galėjome anksčiau susitikti, susitarti ir kurti Tą Valstybę! Galėjo?
Dabartinio teatro scenoje mes mėgstame savo herojus nuvainikuoti, o šiame spektaklyje, atvirkščiai, jie tarsi reabilituojami. Mūsų širdys suminkštinamos – nesišvaistykime per daug, nes tuoj nieko neliks.
Galbūt dėl to, kad „Širdies Vilniuje“ sandara yra panaši į Juozo Glinskio garsiosios pjesės „Grasos namai”, tai ir spektaklio personažai, jų pateikimas taip pat primena Jono Jurašo 1970 m. garsųjį spektaklį.
Iš pačios pjesės smelkte smelkėsi lietuvių dramaturgijos problemos: autoriui nepavyko užčiuoti svaresnio konflikto, išplėtoti temos. Dramos kūrinys išėjo be dramaturginio užtaiso, jo personažai – bespalviai, vienaplaniai, primenantys idėjų atspindžius, o ne gyvus žmones.
Spektaklyje remiamasi savotišku kinematografiniu montažu: vieną temą keičia kita, dramatinę nuotaiką – komiška, mono pasirodymą – ansamblis.
Už svaiginančių skrydžių ir sukrečiančių nuopuolių, neįtikėtinai groteskiškų istorijų iškyla paprastas kuklus noras – būti žmogumi. „Išvarytos“ Lietuvos ambicija.
Spektaklį derėtų žiūrėti labiau ne kaip baigtinį teatro meno rezultatą, o kaip procesą. Tai spektaklis norintiems tiesos krislų apie nepakeliamą vaikų ir tėvų bendravimo sunkybę.
